Apie tai ilgai pasakoti galėtų Danguolė Šukevičienė, Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazija mokytoja. Būtent jai atiteko šių metų „Lietuvos mokytojas“ apdovanojimuose „Devbridge Foundation“ įsteigta inovatyviausio mokytojo stipendija. Pamokose taikydama STEAM metodą ir jį plėtodama už mokyklos ribų, mokytoja neabejoja – inovacija, pirmiausia, yra mąstymo pokytis.
– Pradėkime nuo pradžių: kas jus atvedė į mokyklą bei kaip pati susidomėjote technologijomis, inovacijomis ir STEAM metodu?
– Nuo vaikystės žinojau, kad noriu būti mokytoja – labai patiko mokytis, norėjau daug sužinoti, išmokti, suprasti. Labiausiai su kiemo draugais mėgau žaisti „mokyklą“, kur aš visada buvau mokytoja. Kol augau, žinoma, svarsčiau įvairias karjeros galimybes, bet galiausiai gyvenimas vis tiek atvedė į mokyklą.
– Mokytoja dirbate jau ne vienerius metus. Įdomu paklausti, kur matote didžiausią pokytį – ugdymo metoduose, mokinių požiūryje, besikeičiančiuose visuomenės lūkesčiuose, o gal kur nors kitur?
– Manau, kad labiausiai pasikeitė pats ugdymo procesas – jis tapo laisvesnis, mokytojams suteikiama daugiau kūrybinės laisvės, lieka vis mažiau frontaliojo mokymo, liberalesnis požiūris į ugdymosi aplinką. Mokytojas yra laisvas ieškoti ir atrasti sau ir mokiniams priimtiną ir patrauklų darbo procesą. Tam greičiausiai įtakos turėjo įtraukiojo ugdymo idėja, nes visi supratome, kad esame skirtingi, kitoniški, todėl ir mokymosi principai ne visiems tinka vienodi. Be to, mokytojas „priartėjo“ prie mokinio, autoritarinis santykis pasiliko ugdymo sistemos paraštėse. Vaikai mokytojų dažniausiai nebebijo, ryškėja abipusės pagarbos ir tolerancijos svarba.
– Kas jums yra inovacija, kai kalbama apie formalųjį ugdymą? Ar tai daugiau technologijos, ar mąstymo pokytis?
– Inovacija man labiau yra mąstymo pokytis, kūrybiškas turimų priemonių, būdų, metodų panaudojimas ir pritaikymas naujose aplinkybėse. Dažniausiai seniai pamirštus ugdymo metodus ir priemones panaudojus kūrybiškai, juos galime pavadinti inovatyviais.
Technologijos ugdymo metodus papildo, paįvairina ir priartina prie šiuolaikinių vaikų prigimtinės aplinkos. Tarkime, teatro metodo taikymą matematikoje vertinčiau kaip inovaciją, nors technologijų čia visai nebūtina panaudoti. O „Microsoft Paint“ programėlė dailėje yra technologijos pritaikymas, bet anokia tai inovacija.
– Kaip STEAM metodas keičia mokymosi procesą ir mokinių mąstymą ilgalaikėje perspektyvoje?
– Ilgalaikėje perspektyvoje šis metodas teigiamai veikia mokinių pasitikėjimą savimi ir gebėjimą geriau suprasti turimas žinias, pritaikant jas kasdieniame gyvenime, praktinėje veikloje. Šios kartos vaikams iš esmės labai svarbu žinoti, kam jiems reikės vienokių ar kitokių žinių, kaip jas galės panaudoti. Atlikdami STEAM veiklas, jie įsitikina tų žinių reikalingumu. Susiformuoja įgūdis priimti žinias kaip neatsiejamą praktinės veiklos pagrindą.
Šios kartos vaikams iš esmės labai svarbu žinoti, kam jiems reikės vienokių ar kitokių žinių.
– Kaip į STEAM metodą ar kitas inovatyvias praktikas reaguoja patys vaikai, kolegos mokytojai bei mokinių tėvai?
– Žinoma, vaikams šis metodas patinka dėl dinamikos, savivaldaus ugdymosi, atradimų ir patyrimų. Iš tėvų pusės visada sulaukiu tik teigiamo požiūrio, pasitikėjimo šiuo metodu. Mokytojai į jį reaguoja įvairiai. Kai kurie labai žavisi ir taiko, kiti jo „neprisijaukina“. Ir aš juos nuoširdžiai suprantu – parengtų STEAM veiklos planų, suderintų su ugdymo turiniu, kurio reikia laikytis, yra labai mažai. Gaunasi taip, kad mokytojams tenka patiems kurti STEAM veiklų planus.
– Ar taikant STEAM metodą keičiasi pamokos tempas, mokinių motyvacija? Kaip tai veikia spec. poreikių turinčių mokinių įsitraukimą?
– Pirmiausia, vaikams šis metodas yra įdomus, tad padeda stiprinti motyvaciją. Pamokos struktūra, tempas, priklausomai nuo veiklos pobūdžio, kinta. Taikant STEAM metodą, kartais būna sunku tiksliai numatyti jo rezultatus, nes vaikai atranda tai, ko net mokytojas nesitikėjo rasti. Taigi mokytojas STEAM metode tampa labiau koordinatoriumi, konsultantu.
Spec. poreikių turintys mokiniai į STEAM veiklas įsitraukia noriai ir dažniau nei įprastai patiria pažinimo džiaugsmą ir sėkmę, nes užduotys kinta, varijuoja, skatina judėti fiziškai, bendrauti su klasės draugais, veikti praktiškai, kurti. Taigi kiekvienas vaikas turi galimybes atskleisti savo stipriąsias puses.
– Ar dar susiduriate su požiūriu, kad tokie metodai laikomi „žaidimu“, o ne rimtu mokymosi procesu?
– Su tokia nuomone tenka susidurti vis rečiau, nes įprastą formalųjį ugdymą praturtinus tokiais „žaidimais“, akivaizdžiai pastebima didėjanti mokinių motyvacija, teigiamas požiūris į mokymąsi, gebėjimas žinias pritaikyti praktinėje veikloje. Tai pastebi ir mokinių tėvai, seneliai, ypač kai vaikai noriai eina į mokyklą. Stereotipas tikriausiai yra susiformavęs iš žmonių, kurie mokėsi kitaip, ir prisimindami savo dienas mokykloje sako: „mūsų laikais taip nebuvo“.
– Su kokiais iššūkiais susiduria mokytojai, taikydami inovatyvius įrankius vaikų ugdymo procese?
– Aplinka keičiasi sparčiau, nei mokytojai kartais geba ar pajėgia keistis kartu su ja. Juk tai, kas vakar buvo paklausu ir inovatyvu, šiandien jau gali tapti nebeaktualu. Išmokti naujų dalykų, naujai pergalvoti ir kūrybiškai pritaikyti jau turimus įrankius reikia laiko, noro ir energijos. Mokytojas yra tiesiog žmogus, kuriam taip pat reikia poilsio, kuris turi šeimą, namus, pomėgius.
Būti inovatyviu ir spėjančiu būti pokyčių centre atima labai daug mokytojo asmeninio laiko ir jėgų. Aš dažnai mėgstu sakyti, kad mokytojas yra ne profesija, o gyvenimo būdas. Todėl manau, kad kaip ir visuomenėje reikia visokių žmonių, taip ir mokytojai negali būti visi vienodi. Įvairovė pasauliui yra naudinga ir jį puošia.
– Kaip jums atrodo – kokių dalykų technologijos mokykloje pakeisti negali, o kur inovatyvūs įrankiai jau pralenkė nusistovėjusias praktikas?
– Čia reikėtų atskirti inovacijas ir technologijas. Kaip jau minėjau, inovacijos ugdyme galimos ir be technologijų. Manau, kad inovatyvūs įrankiai jau pralenkė daugelį nusistovėjusių praktikų, jie gajūs daugelyje dalykų. Kalbant apie technologijas, manau, kad ateityje jos gali iš esmės pakeisti visus dalykus ir net patį mokytoją, išskyrus žmogišką bendravimą, santykį, individualumą ir jo kuriamą intelektinę, meninę vertę. Galbūt skamba kiek fantastiškai, bet matant, kokia sparta tobulinamas DI, technologiniai įrankiai ir kaip kinta mūsų vaikų aplinka, man tai neatrodo taip neįtikima.
– Kokius gebėjimus, jūsų nuomone, svarbu ugdyti šiandien, kad mokiniai būtų pasiruošę ne tik ateities specialybėms, bet ir ateities pasauliui?
– Šiandien svarbiausia ugdyti ne tiek konkrečias žinias, kiek gebėjimą mokytis, prisitaikyti ir kurti. Ateities pasaulis keičiasi labai greitai, todėl mokiniai turi gebėti kritiškai mąstyti, spręsti problemas, dirbti komandoje ir nebijoti klysti.
STEAM ugdymas natūraliai padeda šiuos gebėjimus stiprinti, nes mokiniai mokosi per patirtį, tyrinėjimą ir kūrybą. Taip pat labai svarbus emocinis intelektas – gebėjimas suprasti save ir kitus, bendradarbiauti, prisiimti atsakomybę.
Man atrodo, kad svarbiausia – ugdyti smalsų, savarankišką žmogų, kuris ne tik prisitaiko prie pasaulio, bet ir pats jį kuria.
– Jūsų patirtimi, kaip inovacijos pritaikomos Lietuvos mokyklose? Turime kuo didžiuotis, ar yra vietos pasitempti?
– Manau, tikrai turime kuo didžiuotis. Lietuvos mokytojai yra kūrybingi, atviri naujovėms ir dažnai daro daugiau, nei iš jų tikimasi. Vis dažniau taikomi integruoti metodai, projektinis mokymas, STEAM veiklos, naudojamos skaitmeninės priemonės.
Kartu tebėra ir nemažai iššūkių. Inovacijos ne visada visas mokyklas pasiekia vienodai – regionuose ypač trūksta infrastruktūros, laiko, o kartais ir pasitikėjimo savimi jas taikant.
Manau, kad didžiausias žingsnis į priekį būtų ne tik priemonių diegimas, bet ir nuoseklus mokytojų palaikymas, dalijimasis gerąja patirtimi bei laiko suteikimas kurti ir eksperimentuoti.
– Užsiminėte apie regionus: kaip šis kontekstas veikia galimybes taikyti inovacijas?
– Regiono kontekstas tikrai turi įtakos – dažniausiai tai lemia labiau apsunkintą galimybę veikloms už mokyklos ribų (muziejai, technologijų centrai, parkai, lankytini objektai). Ne todėl, kad jų nėra regionuose, o todėl, kad yra ribotesnės susisiekimo galimybės ir didesnės laiko sąnaudos. Tarkime, miestų centruose yra didesnis muziejų, parkų, edukacinių erdvių pasirinkimas, kurie pasiekiami pėsčiomis arba viešuoju transportu. Regionuose turime derintis su mokyklinių autobusų užimtumu, išauga laiko sąnaudos nuvažiavimui ir grįžimui.
Taigi viena–dvi pamokos netradicinėje erdvėje neretai tampa pusdienio ekskursija. Tačiau labiau išmoksti derintis, planuoti ir bendradarbiauti. Dėl to regionuose dirbantys mokytojai dažniausiai pasižymi didžiuliu kūrybiškumu ir gebėjimu „padaryti iš to, ką turi“.
Didžiausi iššūkiai, mano manymu, yra ne tik materialiniai, bet ir emociniai – palaikymo trūkumas, didelis krūvis, mažesnės bendradarbiavimo galimybės. Todėl labai svarbu stiprinti mokytojų bendruomenes, skatinti tinklaveiką (kurią mūsų gimnazija kartu su kitomis ugdymo įstaigomis pastaraisiais metais aktyviai įgyvendina rajone) ir sudaryti sąlygas dalytis patirtimi visos Lietuvos mastu.
– Jei turėtumėte visas reikalingas priemones ir resursus, ką pirmiausia pakeistumėte vaikų ugdyme, savo darbe ir mokykloje?
– Pirmiausia daugiau dėmesio skirčiau mokymuisi per patirtį – kad kuo daugiau veiklų vyktų ne tik klasėje, bet ir laboratorijose, kūrybinėse erdvėse, realiame gyvenime. Investuočiau į modernias STEAM erdves, eksperimentavimo priemones, technologijas, kurios leistų mokiniams kurti, tyrinėti ir išbandyti idėjas praktiškai.
Taip pat labai svarbus resursas yra laikas – laikas mokytojui planuoti, bendradarbiauti su kolegomis, kurti bendrus projektus. Norėčiau dar stipresnio bendradarbiavimo tarp mokyklų, verslo ir mokslo institucijų, kad mokiniai matytų realias pasaulio problemas ir galėtų prisidėti prie jų sprendimo.
– Galbūt žinote gerųjų kitose šalyse taikomų metodų pavyzdžių, kuriuos mielai atneštumėte ir į Lietuvą?
– Kiek tenka domėtis, keliauti, dalyvauti stažuotėse, mane žavi tai, kad kitose šalyse švietime yra daugiau aiškumo, pastovumo ir nuoseklumo. Tai leidžia labiau mėgautis mokymosi procesu tiek mokytojams, tiek mokiniams. Mano manymu, ypatingai svarbūs sėkmingam ugdymui yra pozityvūs, pasitikėjimu paremti mokytojų ir mokinių tarpusavio santykiai, be baimės suklysti ar būti kitokiu.
Apskritai Lietuvos mokytojai yra pažangūs, kupini naujų idėjų, kūrybingi, darbštūs, nebijantys iššūkių, vis daugiau kolegų stažuojasi užsienyje ir parneša dalelę pasaulio į savo klases, mokyklas. Tad kartais nereikia toli dairytis, nes naujų ugdymo būdų galima pasisemti iš šalia dirbančio kolegos.
