Nors įtraukusis ugdymas, pasak jų, Lietuvoje vis dar kelia iššūkių, vis dažniau jis suvokiamas kaip galimybė – kurti tokią mokyklą, kurioje kiekvienas vaikas jaučiasi matomas, vertinamas ir svarbus. Įvairovė klasėje nėra trikdis, o vertė, padedanti augti visai bendruomenei – tiek mokiniams, tiek mokytojams.
Suprasti akimirksniu
- Įtraukusis ugdymas – tai švietimo modelis, pagal kurį kiekvienam vaikui sudaromos sąlygos mokytis kartu su bendraamžiais, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir individualius poreikius.
- Įtraukusis ugdymas – tai švietimo modelis, pagal kurį kiekvienam vaikui sudaromos sąlygos mokytis kartu su bendraamžiais, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir individualius poreikius.
- Įvairovė klasėje reiškia, kad mokykla atvira visiems – ji vienodai priima ir sudaro tokias pačias mokymosi sąlygas visiems vaikams, įskaitant ir turinčius negalią.
Nuo 2024 m. rugsėjo įtraukusis ugdymas Lietuvoje tapo privaloma švietimo sistemos dalimi – visos bendrojo ugdymo mokyklos ir darželiai įpareigoti užtikrinti sąlygas, kad kiekvienas vaikas galėtų mokytis arčiausiai savo namų esančioje ugdymo įstaigoje.
Kaip sako Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) Pedagoginių darbuotojų departamento direktorė dr. Nijolė Valikonė, kalbant apie įtrauktį, svarbu matyti ne tik pačią švietimo sistemą, bet ir platesnį visuomenės požiūrį.
„Vienas iš svarbiausių dalykų, ką atnešė įtraukusis ugdymas ir įvairovė klasėje, yra tai, kad atkreiptas visuomenės dėmesys į jaunuoles ir jaunuolius, turinčius tiek matomas, tiek nematomas negalias, išskirtinius gebėjimus bei bruožus.
Antra, atkreipę dėmesį į šį klausimą, mes kaip valstybė daugiau investuojame tiek į mokytojų žinias ir jų įgijimą, tiek į visos visuomenės supratimą. Na ir galiausiai, skleidžiant žinią apie įtrauktį, ilgainiui daugėja išteklių, kuriais mokytojai gali remtis dirbdami su vaikais“, – teigia ji.
Pasak N. Valikonės, nors daugiausia dėmesio kalbant apie įtrauktį ir įvairovę klasėse tenka mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, mokytojai dėl įvairovės klasėse laimi ne ką mažiau.
Jie įgyja daugiau žinių, kodėl skirtingi vaikai skirtingai elgiasi, kodėl tas pačias situacijas priima visiškai kitaip. Be to, anot N. Valikonės, reikia suprasti, kad mokytojams nelengva – jie jaučia pareigą užtikrinti sąlygas, kad vaikai galėtų ugdytis pagal savo gebėjimus.
Visiems mums reikia apsišarvuoti kantrybe, nes šie procesai nėra trumpalaikiai.
„Skatinant įtrauktį šalies ugdymo įstaigose ir kalbant apie įvairovės vertę klasėse, visiems mums reikia apsišarvuoti kantrybe, nes šie procesai nėra trumpalaikiai. Jie neišsprendžiami čia ir dabar – kiekvieną dieną atsiranda iššūkių, kuriuos sprendžiame. Bet kokiu atveju, jeigu dirbsime vieningai, dalinsimės patirtimi ir patarimais vieni su kitais, visi iššūkiai anksčiau ar vėliau bus įveikti“, – sako NŠA Pedagoginių darbuotojų departamento direktorė.
Pastebimai auga drąsa ir atvirumas
Pasak Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros prie LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorės Eglės Čaplikienės, pastaraisiais metais šeimos vis drąsiau leidžia savo vaikus, turinčius įvairių – tiek matomų, tiek nematomų – negalių, į artimiausias bendrojo ugdymo mokyklas.
„Kol pokyčiams nebuvo pradėta ruoštis aktyviai ir kol jie neprasidėjo oficialiai, daugiausia bendrojo ugdymo įstaigas lankydavo mokiniai, kurių specialieji ugdymosi poreikiai buvo tik nedideli ar vidutiniai. Dabar matome visiškai kitą tendenciją – mokyklos atveria duris ir vaikams, kuriems reikia kur kas daugiau individualios pagalbos. Kitaip nei tik teigiamai tokių tendencijų vertinti negalima, nes kai vaikai, turintys negalią, mokosi drauge su kitais vaikais, jie tampa tikrų tikriausia bendruomenės dalimi“, – pabrėžia E. Čaplikienė.
Kitaip nei tik teigiamai tokių tendencijų vertinti negalima, nes kai vaikai, turintys negalią, mokosi drauge su kitais vaikais.
E. Čaplikienės teigimu, pati Agentūra aktyviai rūpinasi, kad vaikai turėtų ne tik technines pagalbos priemones – judėjimo, klausos, regos, komunikacijos ar sensorinius įrankius, bet ir galimybę gauti asmeninę pagalbą, kai dėl negalios tam tikras užduotis atlikti savarankiškai sudėtinga. Tokia pagalba, anot jos, padeda vaikams tapti savarankiškesniems, o šeimoms suteikia daugiau pasitikėjimo.
„Kuo vaikui lengviau įsilieti į klasės gyvenimą, priprasti prie aplinkos, tuo jam lengviau pasitikėti ir savimi. Tad norint matyti sėkmingą ugdymą, neužtenka pritaikyti vien fizinę aplinką. Labai svarbu, kad keistųsi ir pats mokymo procesas. Tai gali būti aiškiai struktūruotos užduotys, mokomoji medžiaga lengvai suprantama kalba, individualiai parengtos priemonės. Prireikus mokiniui paskiriamas mokinio padėjėjas, o saugumo jausmą gali padėti kurti ir pažįstami daiktai iš namų ar alternatyvios komunikacijos priemonės – sako E. Čaplikienė.
Pasak Agentūros vadovės, kiekvienas vaikas nusipelno galimybės mokytis, augti ir patirti džiaugsmą kartu su savo bendraamžiais, o mokytojas gauti visapusę pagalbą prisitaikant ir taip tobulėti. Taigi, ir toliau būtina laikytis tikslo užtikrinti visapusišką pagalbą, kuri stiprintų įtraukųjį ugdymą ir paverstų jį realia praktika, o ne tik gražia idėja.
Įvairovė klasėse – ne teorija, o kasdienybė
Vilniaus Maironio progimnazijos direktorė dr. Lina Tamulytė sako, kad šiandien kalbėti vien apie įtrauktį jau nebepakanka – žymiai svarbiau, kaip ji veikia realiai, mokyklos kasdienybėje.
„Mūsų bendruomenėje šiuo metu ugdosi apie penkiasdešimt vaikų, kuriems reikia aplinkos pritaikymo. Tad natūralu, kad ir įtraukusis ugdymas ir įvairovė klasėse mums seniai nebėra tik gražus šūkis – tai vienas pagrindinių prioritetų.
Kita vertus, manau, kad absoliučiai kiekvienoje šalies mokykloje, kiekvienas vaikas privalo jaustis kaip laukiamas, saugus ir galintis augti pagal savo galimybes. Būtent tokiu keliu turi eiti mūsų visa švietimo sistema“, – pabrėžia direktorė.
Kiekvienas vaikas privalo jaustis kaip laukiamas, saugus ir galintis augti pagal savo galimybes.
Pasak L. Tamulytės, aplinkos pritaikymas, įvairovė klasėse bei pokyčiai pačiame mokymosi procese toli gražu nėra naudingi tik vaikams, turintiems negalią. Visa tai yra milžiniška nauda ir kitiems mokykloje besimokantiems mokiniams, o taip pat ir mokytojams.
„Vaikai, kurie turi didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, pritaikytoje aplinkoje jaučiasi drąsiau, labiau pasitiki savimi ir išlieka įsitraukę į veiklą. Tačiau vien fizinės priemonės problemų neišsprendžia – tikrosios sėkmės paslaptis yra mokytojų gebėjimai ir bendruomenės nusiteikimas.
Jei mokytojas moka pastebėti vaiko poreikius, taiko tinkamus metodus, o klasė priima kitoniškumą supranta, kas tai yra bei moka prisitaikyti, tuomet įtrauktis tampa tikruoju ugdymo pagrindu“, – įsitikinusi L. Tamulytė.
L. Tamulytė taip pat priduria, kad įtrauktis mokyklose – tai ne vienas ar du pokyčiai, o jų visuma bei dalijasi konkrečiais prieinamumo sprendimais, kurie buvo įgyvendinti jos vadovaujamoje švietimo įstaigoje.
„Mūsų mokykloje įrengti pandusai, turėklai, liftas, kad judėjimo negalią turintys mokiniai galėtų patogiai pasiekti visas erdves. Yra sensorinis kabinetas ir nedidelės ramiosios zonos, kuriose vaikai, ypač turintys autizmo spektro sutrikimų, gali atsitraukti, kai triukšmas ar aplinka tampa per intensyvi. Veikia logopedo, psichologų, specialiojo ir socialinių pedagogų kabinetai, kur vyksta individualūs ar mažųjų grupių užsiėmimai.
Net klasės bandomos pritaikyti taip, kad būtų jaukesnės, labiau atitiktų mokinių poreikius – nuo apšvietimo iki vizualinių priemonių. Visa tai yra puikus įrodymas, kiek daug reikia dirbti, kad naudą iš to matytų ir mokiniai, ir mokytojai, ir tėvai“, – sako ji.
Anot Maironio progimnazijos direktorės, įtraukusis ugdymas yra visos visuomenės pasiekimas, o ne vienos bendruomenės ar šeimos kova. Tad tik bendromis pastangomis galima sukurti aplinką, kurioje kiekvienas vaikas turi galimybę atsiskleisti.
Projektas „Įtrauktis: visiems ir kiekvienam“ įgyvendinamas pagal 2021–2027 metų Europos sąjungos fondų investicijų programą (ESF+).
