„Matematikos egzaminas nėra nei netikėtas, nei kažkuo labai gudrus. Jis labai tiksliai atskleidžia, kaip žmogus dirbo pastaruosius 2–3 metus – kiek jis sprendė, kiek klaidų analizavo, kaip geba jungti temas ir suprasti užduoties esmę“, – sako „Corepetitus“ įkūrėjas Tadas Jonaitis.
Kur tikrosios problemos?
Viena dažniausių matematikos egzamino neišlaikymo priežasčių – disproporcija tarp teorinių žinių ir praktinių įgūdžių. „Corepetitus“ matematikos korepetitorė Elžbieta Rėksnytė pastebi, kad mokyklose daugiausia dėmesio skiriama teorijai, o praktika paliekama namų darbams, kuriuos mokiniai dažnai atlieka skubotai arba visai praleidžia. Dėl to susidaro klaidingas įspūdis, kad pakanka išmokti formules ir jų apibrėžimus, nors realus supratimas atsiranda tik nuosekliai sprendžiant uždavinius.
„Dažnas mokinys tikisi, jog užteks išmokti teoriją, įsiminti formules, bet net nepamąsto, kad daugiausiai supratimas matematikoje ateina per sprendimus. Pats formulių išmokimas yra koks penktadalis darbo“, – sako ji.
Kita dažnai pasitaikanti kliūtis – sunkumai suvokiant pačią užduotį. Net ir žinodamas temą, mokinys gali nesuprasti, ko iš jo reikalaujama, kokios informacijos ieškoti sąlygoje, kokį veiksmų planą pasirinkti. Pasak korepetitorės, sudėtingiausia dalis – teksto uždaviniai. Jie ne tik ilgesni, bet ir reikalaujantys analitinio mąstymo bei gebėjimo jungti skirtingas temas. Sprendžiant jų mažai, mokiniai nepastebi pasikartojančių struktūrų, kurios padeda užduotis spręsti greičiau ir efektyviau.
„Žinoma, sprendžiant daug, vėliau pradedi atpažinti tam tikrus atsikartojimus. Tačiau mokiniai per mažai sprendžia uždavinių. Dėl to ir kyla problemos: nesuprantama, ko prašoma, ne taip interpretuojama sąlyga, nenustatoma, kokias formules naudoti“, – sako E.Rėksnytė.
Tam tikrą vaidmenį atlieka ir laiko planavimo sunkumai. Nors brandos egzaminai – prognozuojamas ir konkretus tikslas, pasiruošimas jiems neretai paliekamas paskutiniam pusmečiui ar net kelioms savaitėms. Mokiniai bando pasirengti greitai, tačiau tam, kad supratimas įsitvirtintų, reikia pastovumo ir nuoseklumo.
„Mokiniai dažnai ruošiasi matematikai kaip kontroliniui: trumpai, intensyviai ir per vėlai. Bet tai neveikia. Tie, kurie mato realų progresą, dirba pastoviai ir pradeda ne kovą, o rudenį. Arba dar geriau – 11 klasėje“, – pažymi T.Jonaitis.
Ne mažiau svarbi ir psichologinė pusė. Mokiniai bijo suklysti, todėl renkasi nerizikuoti – palieka neatsakytus klausimus, net jei galėtų gauti bent keletą taškų už pradėtą sprendimą.
„Kai kurie mokiniai sako – aš nesu gabus. Bet tai nėra gebėjimų klausimas. Tai mąstymo įpročių klausimas. Net ir man pačiai matematika iki 10–11 klasės atrodė beviltiška, bet kai pradėjau kasdien po truputį dirbti – po kelių mėnesių įvyko lūžis“, – dalijasi E.Rėksnytė.
Ką su tuo daryti jau dabar?
Nors problemos su matematika gali būti susikaupusios per keletą metų, jos nėra neišsprendžiamos. Svarbiausia – pripažinti, kad egzaminas neatskleidžia įgimtų gebėjimų, o tik parodo, kiek ir kaip buvo dirbta.
Pirmiausia – nuoseklus praktikos planas. Svarbu ne tai, kiek laiko vienu kartu praleidžiama prie vadovėlio, o kiek dažnai prie jo sėdama. Penkiolika minučių per dieną, bet kasdien – efektyviau nei trys valandos vieną kartą per savaitę.
Antra – mokymasis skaityti užduotis. E.Rėksnytė rekomenduoja, prieš pradedant spręsti, kelis kartus perskaityti sąlygą, pabandyti ją perteikti savo žodžiais, pasižymėti, kas žinoma ir ko ieškoma. Net jei formuluotė atrodo per sudėtinga, verta pabandyti – kartais sprendimo eiga pati atveda prie teisingo atsakymo.
„Kai mokiniai pradeda jungti žinias, bandyti žiūrėti į uždavinį kitu kampu, progresas stipriai pagreitėja. Su kiekvienu sprendimu atsiranda daugiau pasitikėjimo, mažiau baimės, daugiau struktūros“, – teigia E.Rėksnytė.
Galiausiai – darbas su klaidų baime. Svarbu suprasti, kad užduotis nėra vertinimas, o treniruotė. Net ir netikslus sprendimo planas gali parodyti, kur slypi nesupratimas. Mokiniui svarbu leisti sau bandyti ir suklysti – tik taip atsiranda tikras mokymasis.
Kada verta kreiptis pagalbos?
Nors dalį problemų galima spręsti savarankiškai, kartais vienam pasiekti progresą būna sudėtinga. Korepetitorius gali padėti ne tik išaiškinti formules, bet ir padėti atpažinti gilumines spragas, pasiūlyti struktūruotą ruošimosi planą, padėti atsirinkti, ką mokytis, ir palaikyti motyvaciją.
„Korepetitorius iš šalies pamato nematomas spragas: ne tik ko mokinys nežino, bet kaip jis galvoja. Ir padeda ne tik paaiškindamas, o struktūruodamas visą ruošimosi kelią“, – sako T.Jonaitis.
Platformoje „Corepetitus“ moksleiviai gali rasti korepetitorių pagal savo poreikius – nuo temų iki tvarkaraščio. Pamokos vyksta nuotoliniu būdu, todėl lengvai pritaikomos prie bet kurio grafiko. Be to, pasak platformos įkūrėjo, iš vidaus matyti aiški tendencija – geriausių rezultatų pasiekia tie, kurie pradeda ruoštis anksčiau.
