– Kodėl studijuoti atvykai į Lietuvą?
– Nes čia graži šalis. Be to, čia galėjau rinktis architektūros bakalauro programą anglų kalba. Jungtinėje Karalystėje studijuoti – kiek per brangu, o kitur, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Prancūzijoje nėra bakalauro programų anglų kalba, tik magistro. Tad kodėl gi ne čia? Manau, tai geras pasirinkimas.
– Ką buvai girdėjęs apie Lietuvą iki tol?
– Girdėjau, kad tai maža šalis ir kad ji priklauso Europos Sąjungai – tiesą pasakius, nedaug. Tačiau yra toks Kolumbijos politikas, Antanas Mockus, kuris kilęs iš Lietuvos, tad visi žino tokią šalį. Ne itin daug faktų žinojau, bet man to užteko.
– Ar nebijojai, kad kas nors čia bus ne taip, kad studijos neatitiks tavo įsivaizdavimo?
– Žinoma, kad bijojau. Bet jei nebandysi, nesužinosi. Prieš atvykdamas čia buvau JAV ir ten sutikau žmonių iš Lietuvos, kurie man sakė, kad šis universitetas, VGTU, yra geras pasirinkimas studijuoti architektūrą, studijos yra aukšto lygio. Vienas ERASMUS studentas sakė, kad studijos čia geros – galbūt yra trūkumų, ir aš žinojau, kad jų yra – pavyzdžiui, techniniai architektūros aspektai. Tačiau to gali išmokti pats, o universitete mokaisi esminių dalykų.
– Ar dabar esi patenkintas studijomis, ar nėra sunku?
– Aš patenkintas. Taip, sunku, bet tai nėra neįmanoma. Sunku yra tai, kad gauni labai daug darbo, tačiau nemoki planuoti savo laiko. Pavyzdžiui, mano kolegos mokosi nuolat ir nemiega naktimis ir taip toliau. O aš sugebėjau rasti laiko ir miegui ir gauti visai gerus pažymius, dėl kurių net šiek tiek nustebau.
– Kuo skiriasi studijos čia ir Kolumbijoje?
– Na, pavyzdžiui, čia vykdoma viena peržiūra [egzaminas] semestro gale ir už ją gaunamas galutinis pažymys. O ten kur mokiausi, peržiūros vyksta semestro metu, jų yra daug ir jos visos sudaro galutinį balą. Taigi, Kolumbijoje studijuodamas visą laiką jauti įtampą, o čia gali būti atsipalaidavęs semestro metu. Galbūt dėl to man čia mokytis ne taip sunku. Bet tai nereiškia, kad Lietuvoje studijuoti blogiau.
Kitas dalykas, kas man čia patinka – Kolumbijoje mokiausi kartu su didele mase žmonių, dėstytojai negalėdavo prie visų prieiti, paaiškinti, ir atrodydavo, kad jiems nesvarbu. O čia visai kitaip, dėstytojai bendrauja su visais studentais, susirašinėja el. paštu, prisimena mūsų darbus.
– Taigi, dėstytojai čia yra arčiau studentų?
– Tikrai taip. Na, bent kol kas – tie, kuriuos turėjau.
– O kaip lietuviai studentai?
– Tai plati tema – universitetas, kuriame aš studijavau Kolumbijoje buvo labai brangus ir ten mokėsi daug turtingų žmonių. Kai kurie jų buvo malonūs, tačiau kai kurie buvo linkę į diskriminaciją dėl socialinio statuso ir pan. O čia visi labai draugiški. Kita vertus, aš – užsienietis, tad visiems įdomu su manimi pasišnekėti.
– Ar pavyko integruotis Lietuvoje?
– Taip, dauguma mano draugų čia – lietuviai, o ne ERASMUS studentai, kas mane kiek stebina.
– Nesitikėjai to?
– Na, iš tikrųjų toks buvo mano planas – susidraugauti su lietuviais, nes juk užsieniečiai išvažiuoja kas pusę metų, o aš čia būsiu keturis.
– Ką manai apie Lietuvą dabar, po pusės metų?
– Studijos, bent jau mano sritis, tikrai yra aukšto lygio. Žmonės – draugiškesni, nei tikėjausi. Pavyzdžiui, mano kambariokas iš Vokietijos, eina gatve, su kažkuo pasisveikina – jam pasiūlo ir papietauti, ir kavos atsigerti – aš tokių dalykų nemačiau jokioje šalyje, kurioje buvau. Žmonės čia tikrai draugiški, bent jau kiek susidūriau.
Tiesa, dalykas kuris man nepatinka – tai, kad manęs nuolat klausia – kodėl tu atvykai į Lietuvą, kodėl čia? Jie gal galvoja, kad čia – blogai? Man čia labai patinka ir, jei aš būčiau lietuvis, aš labai džiaugčiausi, matydamas užsienietį čia. Esu laimingas, matydamas užsieniečius Kolumbijoje, ir niekad jų neklausiu, kodėl jie čia atvyko. Manau, kad jei žmonės atvyksta studijuoti į tavo šalį, reikia tuo didžiuotis, o ne stebėtis.
– Matyt, kolumbiečiai labiau patenkinti savo šalimi.
– Taip. Mes turime problemų, manau, ir jūs turite, bet jos nėra tokios rimtos, kaip mūsiškės. Tiesiog kitaip mąstome.
– Ar nėra sunku bendrauti su lietuviais, kurie į viską žiūri negatyviau?
– Iš tikrųjų, kartais man atsibosta. Ypač tas klausimas – kodėl aš čia – mane nervina. Pavargau visuomet sakyti tą patį, dabar, užuot atsakęs, tiesiog pasakau ką nors kvailo.
– Ar neketini išmokti lietuvių kalbos?
– Aš mokiausi, bet buvo labai sunku, o mokytojas – ne pats geriausias. Tačiau manau, kad baigdamas mokėsiu šiek tiek susišnekėti – būtų tikrai kvaila, jei po keturių metų negalėčiau nieko pasakyti.
– Ką manai apie Vilniaus architektūrą?
Man patinka centras, bet kuo toliau nuo jo eini, tuo nesmagiau darosi. Tačiau kai pirmą kartą ėjau Pilies gatve, buvau sužavėtas – tokios architektūros Bogotoje nėra.
– Ką ketini veikti po ketverių metų čia?
– Na, jei mama padės, norėčiau studijuoti magistro programą, bet ne Europoje – norėčiau iškelti savo vėliavą dar kuriame nors žemyne. Man patinka pamatyti kuo daugiau pasaulio. Dėl ko gerai studijuoti čia – Lietuva yra ES dalis, tad galima laisvai keliauti, pavyzdžiui, į Italiją. Neseniai buvau Rusijoje, nesitikėjau, kad kada nors atsidursiu Maskvoje, buvo įspūdinga.
