Vis aktualesnis tampa klausimas, kaip rasti pusiausvyrą tarp ekrano ir knygos – ir ar Lietuva išnaudos kitų šalių patirtį, kol dar nepadarė tų pačių klaidų.
Mokosi iš savų klaidų
Švedija, dažnai vadinama skaitmeninių technologijų lydere, jau kuris laikas atsidūrusi pasaulinio švietimo permąstymo epicentre. Skyrusi daug dėmesio skaitmeninių technologijų naudojimui mokyklose, 2023 metais Švedijos vyriausybė, kaip atsaką į nerimą keliantį vaikų skaitymo ir teksto suvokimo gebėjimų nuosmukį, paskelbė į spausdintus vadovėlius investuojantys apie 104 mln. eurų. Kaip žiniasklaidai teigė Švedijos švietimo ministrė Lotta Edholm, tai padaryti buvo būtina, nes vaikams „reikia spausdintų vadovėlių, kad galėtų ugdyti giluminio (dėmesingojo) skaitymo įgūdžius“.
Håvardas Grjotheimas, „ScandBook“ – vienos didžiausių spaustuvių Švedijoje – valdybos narys ir buvęs skaitmeninio švietimo politikos formuotojas Norvegijoje, šioje diskusijoje dalyvauja nuo 9-ojo dešimtmečio. Nuo tada jis pakeitė turėtą poziciją palaikyti mokymąsi, naudojantis skaitmeninėmis technologijomis.
„Beveik visi pastarųjų 20 metų tyrimai rodo, kad spausdintų knygų skaitymas ir rašymas ranka turi reikšmingų kognityvinių privalumų. Skaitymas popieriuje padeda ugdyti giluminio skaitymo gebėjimus, kūrybiškumą, geriau įsimenama informacija. Tuo tarpu teksto skaitymas ekrane sukelia protinį nuovargį ir paviršutinišką suvokimą to, kas rašoma“, – sako H.Grjotheimas.
Jis atkreipia dėmesį į Stavangerio deklaraciją – reikšmingą tyrimų rinkinį, kuriame dalyvavo daugiau nei 90 mokslininkų ir daugiau nei 170 tūkst. mokinių. Ši deklaracija pateikia aiškią išvadą: skaitymas iš ekranų neigiamai veikia mokinių gebėjimą kritiškai mąstyti ir išlaikyti ilgalaikį dėmesį.
„Skaitymas ekrane yra kitoks. Vaikai taiko tuos pačius „skanavimo“ įpročius kaip naudodamiesi socialiniais tinklais. Jie skaito greitai, bet nesuvokia giliai. O tai reiškia mažesnį gebėjimą analizuoti, lavinti vaizduotę, suprasti tekstą visapusiškai. Turime mokyti vaikus giluminio skaitymo strategijų – o tai įmanoma tik skaitant spausdintas knygas. Skaitymas popieriuje – tai ne nostalgija, tai būtinybė,“ – paaiškina H.Grjotheimas.
Teksto skaitymas ekrane sukelia protinį nuovargį ir paviršutinišką suvokimą to, kas rašoma.
Jis pabrėžia, kad daugelyje šalių, kuriose vaikai kasdien praleidžia 5–7 valandas prie ekranų, dažnai be jokio ugdomojo turinio, prarandamos esminės kompetencijos.
„Kai kurie mano, kad taip jaunoji karta pratinasi prie neišvengiamai skaitmeninės ateities. Deja, dažniau tai reiškia gebėjimų, reikalingų kokybiškam gyvenimui, praradimą. Mes jau dabar matome pasekmes: mažėja aukštųjų mokyklų studentų gebėjimas išlaikyti dėmesį, silpnėja kritinis mąstymas,“ – sako „ScandBook“ valdybos narys.
Vis dėlto jis sako, kad nėra reikalo pulti į kraštutinumus.
„Savo pranešime Švedijos parlamente sakiau: mums reikia ne grįžti į praeitį, o ieškoti pusiausvyros tarp analoginių ir skaitmeninių priemonių. Spausdintos knygos – ten, kur jos padeda geriau mokytis, skaitmeninės – ten, kur jos suteikia pridėtinę vertę. Tai neturi būti pasirinkimas „arba – arba,“ – įsitikinęs H.Grjotheimas.
Skaitmeninio mokymosi strategiją peržiūri ir Suomija. Daugelyje Suomijos mokyklų grįžtama prie spausdintų vadovėlių ir atsisakoma ekranų klasėse, nes išaugęs ekranų naudojimo laikas pradėjo reikšmingai bloginti mokinių mokymosi rezultatus ir gebėjimą susikaupti, pernai metų rugsėjį rašė naujienų portalas „Reuters“.
Telefonų draudimo banga Europoje
Per pastaruosius kelerius metus diskusija apie ekranus mokyklose išsiplėtė – kalbama ne tik apie vadovėlius planšetėse, bet ir apie mokinių išmaniuosius telefonus. Švedija, pradėjusi nuo investicijų į spausdintus vadovėlius, žengė dar vieną žingsnį: nuo 2026 m. rudens visose šalies pradinėse ir pagrindinėse mokyklose bus draudžiama naudotis išmaniaisiais telefonais. Mokiniai telefonus turės atiduoti ryte ir galės atsiimti tik po pamokų – taip siekiama gerinti jų susikaupimą pamokų metu.
Mažiau ekranų nebūtinai reiškia „atsilikimą nuo progreso“.
Panašų kelią pasirinko ir Nyderlandai. Ten nuo 2024 m. galiojančios nacionalinės rekomendacijos drausti telefonus klasėse buvo įvertintos vyriausybės užsakytu tyrimu: dauguma mokyklų pranešė, kad po draudimo pagerėjo mokinių gebėjimas sutelkti dėmesį, atmosfera klasėse ir, dalies mokyklų vertinimu, net akademiniai rezultatai. Tai rodo, kad mažiau ekranų nebūtinai reiškia „atsilikimą nuo progreso“, priešingai – gali būti kokybiško mokymosi sąlyga.
Savo ruožtu Madrido regionas Ispanijoje nuo 2025–2026 mokslo metų pradeda riboti ne tik telefonų, bet ir planšečių bei nešiojamųjų kompiuterių naudojimą pradinėse mokyklose: individualūs ekranai pamokose draudžiami, o bendras skaitmeninių įrenginių laikas griežtai normuojamas pagal amžių. Tokie sprendimai rodo, kad vis daugiau Europos šalių ne tik diegia skaitmeninį turinį, bet ir aktyviai ieško ribų, kiek ekranų vaikams iš tiesų yra sveika.
Lietuvos pozicija: skaitmenizuokime, bet būkime atsargūs
Nors Lietuva nesiėmė tokių radikalių veiksmų kaip Švedija ar Suomija, pastaruoju metu formuojamos švietimo politikos kryptys rodo didėjantį supratimą apie skaitmeninių priemonių ribotumą ugdymo procese.
Simonas Šabanovas, Lietuvos Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) vadovas paaiškina, kad dabartinė švietimo strategija siekia užtikrinti, jog skaitmeninis turinys papildytų, o ne pakeistų tradicinius mokymo metodus.
„Nuo 2023 metų rugsėjo pradėjus diegti atnaujintas ugdymo programas, per du metus buvo išleista 130 naujų vadovėlių. Šiemet numatyta išleisti 43 naujus vadovėlius, 2026 metais – dar 19 naujų vadovėlių. Tai spausdinti leidiniai, tačiau leidėjams taip pat keliami reikalavimai pateikti ir skaitmenines jų versijas. Tačiau tai nereiškia, kad skaitmeninis turinys ims dominuoti – spausdinti vadovėliai išlieka pagrinde mokymosi medžiaga“, – sako S.Šabanovas.
NŠA vadovas pabrėžia, kad Lietuva siekia hibridinio požiūrio – skaitmeniniai įrankiai turi papildyti ir praturtinti mokymosi procesą, o ne pakeisti esminius raštingumo įgūdžius.
„Mokytojams suteikiama laisvė patiems spręsti, kuri forma – popierinė ar skaitmeninė – geriausiai tinka konkrečiam dalykui, amžiaus grupei ir ugdymo tikslams. Turime atsižvelgti tiek į galimybes, tiek į rizikas. Per dažnas ekranų naudojimas gali turėti neigiamą poveikį tiek psichinei, tiek fizinei sveikatai, ypač jaunesnių mokinių“, – kalba S.Šabanovas.
Jis atkreipia dėmesį į tai, kad nors Lietuvos mokinių skaitmeninės kompetencijos lygis yra aukštas – dauguma nacionalinių mokinių pasiekimų patikrinimų vykdomi elektroniniu būdu – šios kompetencijos neturėtų būti ugdomos pagrindinių gebėjimų, tokių kaip susikaupimas, kritinis skaitymas ir kūrybiškumas, sąskaita.
Spaudos industrijos perspektyva: kuklus augimas
Kamilė Kalibataitė, „Petro Ofsetas“ spaustuvės vadovė patvirtina, kad spausdintų mokymo priemonių paklausa po truputį auga:
„Šiame segmente fiksuojame maždaug 4 poc. augimą. Tai nėra įspūdingas šuolis, tačiau jis nuoseklus, ypač turint omenyje stabilų ar net mažėjantį mokinių skaičių“, – sako K.Kalibaitė.
Pasak spaustuvininkės, pernelyg intensyvus ekranų naudojimas verčia tiek mokyklas, tiek tėvus iš naujo įvertinti spausdinto turinio vertę.
„Vaikas, kuris visą dieną mokosi prie ekrano, o po pamokų laiką leidžia su telefonu ar planšete, viršija bet kokias sveikas skaitmeninių technologijų naudojimo ribas. Spausdintos mokymo priemonės suteikia apčiuopiamą, multisensorinę patirtį: gerina susikaupimą, mažina akių nuovargį, skatina vaizduotę, net puslapio vartymas, ką reikia daryti jį liečiant pirštais, padeda geriau įsisavinti mokymosi medžiagą“, – teigia K.Kalibaitė.
Ji atkreipia dėmesį, kad Švedija atidžiai stebėjo moksleivių raidos aspektus nuo 2016 iki 2021 metų, kai mokyklose veikė tik skaitmeninė mokymosi sistema.
„Rezultatai juos išgasdino, tad ta daugiau nei 104 milijonų investicija į spausdintus vadovėlius ir jų sklaidą nėra be pagrindo,“ – mano K.Kalibaitė.
Pamokos iš Estijos ir ateities prognozės
Taigi, ar mokymosi ateitis – skaitmeninės technologijos ar spausdinti vadovėliai? Tiek S. Šabanovas, tiek K. Kalibataitė pritaria Håvardo Grjotheimo išsakytai pozicijai: tai nėra „arba – arba“ klausimas.
„Vieno atsakymo nėra. Viskas priklauso nuo mokinio amžiaus, dėstomo dalyko ir ugdymo tikslų. Tikslas turėtų būti – ne pakeisti, o atsakingai integruoti,“ – sako NŠA vadovas.
K.Kalibataitė tai pat mano, kad, nepaisanto to, jog progresas – neišvengiamas, nereiškia, kad turime atsisakyti veiksmingų, laiko patikrintų metodų.
„Priešingai – turime sujungti geriausia iš abiejų pasaulių. Ypač ankstyvame ugdyme spausdinta knyga yra nepakeičiama,“– teigia spaustuvininkė.
Ne visos šalys pasirenka ekranų ribojimų kelią. Estija, šiandien laikoma viena iš PISA lyderių Europoje, 2025 m. startavo su nacionaline programa „AI Leap“, kuria vyresniųjų klasių mokiniams ir mokytojams suteikiamos prieigos prie dirbtinio intelekto įrankių ir mokoma juos naudoti atsakingai. Estijos švietimo strategija rodo kitą pusiausvyros modelį – ne mažinti technologijų, o labai aiškiai apibrėžti, kaip jos turi padėti ugdyti aukštesnio lygio mąstymą, o ne jį pakeisti.
Tiesa, paskutiniu metu Europos Sąjungoje vis garsiau kalbama apie vaikų skaitmeninę gerovę ne tik mokyklose, bet ir už jų ribų. Šį lapkritį Europos Parlamentas priėmė neprivalomą rezoliuciją, kurioje ragina uždrausti socialinių tinklų naudojimą vaikams iki 16 metų, išskyrus atvejus, kai turimas tėvų sutikimas, ir riboti priklausomybę skatinančias funkcijas, tokias kaip begalinis „scrollinimas“ ar automatinis vaizdo įrašų paleidimas.
