Minime 21-ąsias sausio 13-osios metines. Tai diena, kuri dar ilgai išliks lietuvių širdyse. Diena, praktiškai neturinti analogų visame pasaulyje. Sausio įvykiai, trumpam sujungę tautą didvyriškai bei nelygiai kovai prieš sovietų agresiją, - tai mūsų vienybės, tautinio bei pilietinio aktyvumo viršūnė. Įvykiai, privertę Vakarų pasaulį, tuomet gyvenusį artėjančiomis Persų įlankos karo nuotaikomis, kiek atsigręžti ir pamatyti tikrąjį Sovietų Sąjungos veidą. Tai - mūsų nuopelnas, kurio niekas negali nei atimti, nei sumenkinti. Atkovoję ir apgynę nepriklausomybę žengėme didelį žingsnį kitokio, geresnio gyvenimo link. Kitas, ne ką mažesnis žingsnis buvo valstybės kūrimas. Būtent čia viskas ir ėmė svyruoti...
Dabar sunku pasakyti, ką tuomet mąstė lietuviai, tačiau iš šalies atrodo, jog jie save per anksti „nurašė į atsargą". Faktas, jog 1992 m. išrinktas Parlamentas, o po metų - ir šalies Prezidentas, lietuviams tikriausiai reiškė jų „darbo" pabaigą. Jie iškovojo nepriklausomybę, išrinko valdžią, referendume balsavo dėl LR Konstitucijos - manė, kad jau viską atliko ir galiausiai atėjo metas dirbti valdžiai. Ir jie iš dalies buvo teisūs. Bet toks požiūris ilgainiui virto tuo, ką matome dabar - didžiuliu pesimizmu, abejingumu, pilietiškumo ir aktyvumo stoka. Per greit atsiriboję nuo šalies aktualijų ir viską palikę tik išrinktųjų rankose, lietuviai sugebėjo prarasti visus savo kozirius ir jų susigrąžinti niekaip negali ki šiol.
Nežinia, ar dėl to kaltas paveldėtas „homo sovieticus" sindromas, ar įgimtas lietuvių būdas. Galbūt įtaką padarė tai, jog desovietizacija Lietuvoje nebuvo pilnai įgyvendinta ir taip buvę LKP nariai turėjo galimybę tapti LDDP atsovais, 1992 metais gavusiais daugumą Seime ir vėliau susijungusiais su socialdemokratais. Kaip bebūtų, sprendimas balsuoti už LDDP atrodo mažų mažiausiai keistas. Ar tam buvo kovojama prieš komunizmą, kad būtų galima išrinkti pavadinimą ir išorinį pavidalą pakeitusius komunistus bei jų palikuonis? Tai, be abejo, sukėlė dešiniųjų (Sąjūdžio koalicijos bei krikdemų) nepasitenkinimą ir prasidėjo politinis karas tarp jų ir kairiųjų, kuris, daugiau ar mažiau, vis dar tęsiasi šiandien. Taip Seimas iš svarbiausios politinės institucijos Lietuvoje virto paprasčiausiu cirku.
Žinoma, Lietuvai, beveik neturėjusiai demokratijos tradicijų, staigus perėjimas iš vienos santvarkos į kitą neturėjo būti lengvas, tačiau parlamentarų vadovavimasis ne protu, o emocijomis jį padarė dar sudėtingesnį ar beveik neįmanomą. Demokratijos tradicijų trūkumas neigiamai atsiliepė ir visuomenei, kadangi jis pasireiškė ir aiškia pilietiškumo stoka. Lietuviai pasirinko ne reikalauti palankių sprendimų ir atsakomybės, o tyliai viską stebėti iš pašonės bei nuolat panosėje bambėti. Matyt, taip jie yra įpratę. Tiksliau, įpratinti. Įpratinti bijoti pareikšti savo nuomonę ar bandyti kažką pajudinti. O politinis susiskaldymas visuomenę dar labiau suskaldė, padalydamas ją į dvi barikadų puses, kurios viena į kitą emė žiūrėti kaip į potencialią priešę, o ne tą, kuri gali padėti siekti bendro tikslo. Šis įsisenėjęs susiskaldymas trukdo bet kokiam bandymui susivienyti. Galbūt tai rodo, jog visuomenė nebuvo tinkamai pasiruošusi esminiams pokyčiams? Gal buvo siekiama tik kuo greičiau išsivaduoti, o vėliau - kaip Dievas duos? Ar dabar sakydami „Ne už tokią Lietuvą kovojom" tuo metu nors kiek įsivaizdavo, kokią tėvynę nori matyti?
Iš tiesų, klausimų šiandien yra daug daugiau negu atsakymų. Bet kai kurios problemos - aiškiai matomos ir jas turime išspręsti kuo greičiau. Kodėl? Todėl, kad paleckiai ir panašaus plauko tipai nerastų terpės savo politiniams žaidimams ir provokacijoms. Kad lietuviai nenorėtų grįžti ten, iš kur prieš du dešimtmečius norėjo pabėgti. Mielieji, džiaukimės nepriklausomybe, naudokimės ja. Beviltiška? Neįmanoma? Atrodė, jog buvo neįmanoma išsivaduoti iš sovietinių gniaužtų, tačiau viltis ir tikėjimas viską pavertė realybe. Tad nepraraskime vilties ir neužmirškime, jog privalome tęsti mūsų didvyrių darbus. Kitaip aukos, kurių dėka šiandien esame lietuviais, ims slėgti mūsų pečius ir grįšime ten, iš kur jau negrįžtama...
