Augustė Navickytė, www.jaunimogidas.lt
Kaip bebūtų skaudu ir apmaudu, vaikai gana dažnai patiria smurtą šeimoje ir visuomenėje. Kodėl? Kai kurie tėvai pakelia ranką prieš vaiką dėl prastų mokymosi rezultatų, kiti – dėl nepakenčiamo elgesio, treti – vaiką muša už nieką, tiesiog išliedami susikaupusį pyktį ar neviltį.
Vaiką muša ne tik tėvai. Kai kurie nepilnamečiai smurto sulaukia iš savo bendraamžių ar šiek tiek vyresnių jaunuolių – tai viena iš patyčių formų, kai neberandant užgaulių, skaudinančių žodžių, į pagalbą pasitelkiamas kumštis.
Kyla klausimas: kuris vaikas, mušamas ar nemušamas, užaugs geresniu žmogumi? Mano nuomone, tai labai individualu ir priklauso nuo kiekvienos situacijos sudėtingumo.
Visuomenėje yra susidaręs stereotipas, kad mušamas vaikas taps tokiu pačiu kaip jo tėvai. Juk žinodami, kad jaunuolis yra iš asocialios šeimos, nenustebtumėte, jei užaugęs jis imtų vogti ar smurtauti? Suprantama. Vaikui nuo pat mažens kauptas pyktis, nuoskaudos, apėmusi neviltis dėl smurto jam, suaugus galų gale išsilietų ant kitų – būtent keliant ranką prieš kitus, vagiant ar netgi žudant.
Bet vis dėlto pasitaiko ir kitokių atvejų. Daugelis žmonių, pasipasakoję apie patirtą skaudžią vaikystę, dėl kurios yra kalti jų tėvai, teigia, kad prieš savo vaiką nė už ką nepakeltų rankos. Skaudi patirtis moko: kartais dėl anksčiau išgyventų traumuojančių įvykių tampama netgi geresniais, supratingesniais.
Analogiškai kartais ir bendraamžių patyčios, patirtas smurtas moko suprasti, užjausti, padėti. Žmonės, kurie vaikystėje bendraamžių buvo nepripažinti, paūgėję ar tapę suaugusiais, imasi priemonių kovai prieš šią visuomenės ydą, kuri kaip virusas plinta nesustodama. Bet juk ir virusai tampa nugalimi išrandant naujus vaistus. Tad kodėl negalime sustabdyti ir patyčių bei smurto?
Vis dėlto kaip yra iš tiesų – ar užaugęs, nepatyręs smurto žmogus yra geresnis?Kaip vienas mano gerbiamas mokytojas mėgsta sakyti, vienareikšmės tiesos nėra.
Džiugu, kad kai kurie žmonės sugeba iš tokios baisios patirties paimti kažką gero – jie supranta tikrųjų vertybių ir pagalbos rankos ištiesimo svarbą tokiam pat likimo nuskriaustam žmogui. Toks elgesys yra tikrai pagirtinas ir gražus.
Deja, dažnai realybė būna tokia, kad daugelis žmonių, patyrę smurtą vaikystėje, užaugę ima pavyzdį, kurio nederėtų imti: jie muša, prievartauja, smurtauja, griauna kitų gyvenimus.
Ką daryti? Kaip sumažinti smurtaujančiųjų skaičių visuomenėje ir padėti mušamiems? Pirmiausia, pradėkime nuo savęs. Jei pagauname save tyčiojantis, užgauliojant kitus, turime save sustabdyti.
Pastebėję smurto požymius, nebijokime prieiti ir padėti, taip pat suprasti, užjausti, paguosti. Tik mes galime ir privalome sustabdyti smurtą. Tam, kad nebereikėtų spėlioti: „Kas užaugs geresnis – mušamas ar nemušamas vaikas?“ Ir tam, kad pasaulis taptų gražesnis.
