Artėjanti vasario 16 - oji skatina susimąstyti apie tai, kas esame ir norime būti. Išties daug apie save ir šiuolaikinę savo šalį galime sužinoti panagrinėję tautos ir jos gimtosios kalbos sąlytį.
Pagal Mikalojų Daukšą, tautiškumas apibrėžiamas remiantis trimis kriterijais: šalies kalba, papročiais, tėvų žeme. Manau, daugelis sutiktų, kad didžiausią galią žmogaus ugdymui turi būtent gimtoji kalba. Antra vertus, kalbos problemos yra opiausios, nes jos sąlygoja mąstymo, elgesio, savimonės problemas. Todėl atsigręžti į savo gimtąją kalbą – tai ir pažvelgti į savo vidų, pažinti gilesnes asmens ir netgi visos tautos bėdas.
Kalba yra mąstymo priemonė, ji lemia, kaip susiformuoja mūsų minčių ryšiai. Žodžiai, sakiniai – tai mūsų minčių pavidalas, materiali, apčiuopiama protinės bei dvasinės veiklos forma. Kalba yra organiškai suaugusi su mūsų siela. Dėl šios priežasties tiek kalbos, tiek mąstymo ir elgesio problemos gali būti traktuojamos kaip vienalytė ir nedaloma žmogaus yda. Juk kai pritrūksta kabos ar/ir mąstymo išteklių, juos bandoma kompensuoti kitokiais būdais: keiksmais, rėkimu, kumščiais. Štai todėl ir pastebime, kad mūsų dienomis kai kurie žmonės savo nuomonę ne išreiškia, o išrėkia; konfliktinėse situacijose vietoj ramaus pokalbio ir kompromiso ieškojimo griebiasi smurto; aplinkiniams savo tiesas įrodinėja ne pagrįstais argumentais, o įžeidimais bei grasinimais. Kitaip sakant, kalbėjimo priemones pakeičia brutalios jėgos ir kitos pykčio grimasos.
Čia galima pastebėti ir tai, kad kalbos problema – tai ne vien gramatikos ar sintaksės neišmanymas, ne vietoje padėtas kablelis ar praleista raidė. Neturėjimas ką pasakyti ir nemokėjimas reikšti savo minčių – štai kur tikroji bėda. Kaip teigė rašytojas A.Tolstojus, kalba – mąstymo priemonė... Kalbėti bet kaip reiškia ir mąstyti bet kaip: netiksliai, apytikriai, nepatikimai.
Kaip žinome, kalba yra neatsiejama komunikacijos dalis. O kadangi žmogus – sociali būtybė, bendravimas mums tiesiog būtinas. Ir vis dėlto keista, kad pabrėždami bendravimo svarbą mes dažnai nuvertiname kalbą. Juk iš tiesų tai, ką mes sakome, kaip sakome ir ką mąstome, yra bendravimo esmė. Dėl prastos kalbėsenos nevisaverčiu tampa ir pats bendravimas. Kaip teigė filosofas J.Minkevičius, jei kalba yra natūrali bendravimo priemonė, tai kiek žmogiškas yra tas bendravimas, kai tiek kalboje paplitę žargonai, vulgarumai, nešvankybės, beprasmybės, tuščiažodžiavimas?
Jaunimas socialinėje erdvėje nevartoja lietuviškų rašmenų, emocijas išreiškia ne žodžiais, o simboliais, įvairiais trumpiniais, žargonizmais. Tokios kalbos „nuotrupos“ reiškia ir mąstymo neišbaigtumą, minties spragas. Padrikos mintys ir prastai organizuota kalba paverčia žmogų neatsakinga, išsiblaškiusia, sumišusia asmenybe, kuria lengva manipuliuoti.
Be abejonės, daugelis gali pasakyti, kad nėra racionalių priežasčių puoselėti savo kalbą, tautiškumą, gilintis į savimonės ar kitokias panašias problemas. Juk šiuolaikinė visuomenė koncentruojasi ties materialiais dalykais, visur ieškoma apčiuopiamos naudos. Patys matome, kad lietuviai apleidžia savo gimtinę dėl galimybės geriau uždirbti, įgyti turto ar kitų materialinių daiktų. Ir vis dėlto galime pastebėti, kad už tai, ką nusiperka ir įgyja svetur, emigrantai moka gerokai per didelę kainą. Juk metai po metų, karta po kartos netekdami savo tautiškumo ir tikrojo asmens identiteto, jie daugiau praranda, nei gauna. Tokiu būdu darbas svetur – tai ne pelningas sandėris su užsienio darbdaviu, o destruktyvus tautinis ir dvasinis smukimas.
Kas vertingiau - pinigai ar idealai bei vertybės, kiekvienas nusprendžia pats. Čia galima paminėti tik tiek, kad materialinius resursus kaupti kur kas lengviau nei dvasinius. Todėl jei bus siekiama vien turto, štai tada ir mirs mūsų tautos dvasia, nes jos paprasčiausiai bus išsižadėta dėl pinigų ir geresnių gyvenimo sąlygų.
Pagaliau juk ir emigracija nėra išsigelbėjimas. Nė vienas emigrantas, nors ir išvyksta iš savo gimtos šalies, toli gražu netampa laisvu nuo jos problemų. Tiek lietuviai savo gimtinėje, tiek emigrantai patiria bėdų dėl kalbos. Ypač nepalanki situacija susiklosto tiems, kurie pagyvena svetur ilgesnį laiką ir sumano grįžti į tėvynę. Užsienio šalyse kurį laiką gyvenę vaikai ar jaunuoliai primiršta savo gimtąją kalbą, o grįžę į Lietuvą nebegali pasivyti savo bendraklasių mokyklose.
Tokiu atveju nėra numatyta jokių priemonių, papildomų pamokų, kalbos kursų kitos ar kitokios pagalbos, kuri palengvintų mokiniui susigrąžinti gimtosios kalbos įgūdžius. Dėl to iš svetur grįžęs moksleivis nebegali sklandžiai mokytis, neįsisavina žinių, nepritampa prie draugų, negali bendrauti, nesijaučia visaverčiu visuomenės nariu, nepasitiki savimi.
Tiesa, reikia pastebėti, kad ir patiems lietuviams, kurie gyvena savo gimtojoje šalyje, mokyklose suteikiama per mažai kalbos žinių arba jos tiesiog prastai įsisavinamos. Šią problemą galima pastebėti pažvelgus į keleto pastarųjų metų lietuvių kalbos (gimtosios) brandos egzaminų rezultatus. Štai 2007 m. lietuvių kalbos egzamino neišlaikė net 16 procentų lietuvių. 2008 m. neišlaikiusiųjų buvo taip pat didelis skaičius - 13 procentų. Situacija kiek pasitaisė 2009 m., kai egzaminas nepasisekė 6,5 procentų jį laikiusių. Gaila, tačiau tokia pagerėjusi statistika tendencija netapo. 2010 m. neišlaikiusiųjų lietuvių kalbos egzamino vėl padaugėjo – tokių buvo net 9 procentai. Pernai, 2011 m., egzamino metu suklupo 8 procentai abiturientų.
Palyginimui čia svarbu paminėti tai, kad anglų kalbos egzaminas mūsų šalies abiturientams sekasi kur kas geriau nei lietuvių. 2010 m. anglų kalbos egzamino neišlaikė tik 1 procentas moksleivių. Tiesa, pernai abiturientams sekėsi dar geriau. 2011 m. egzamino neišlaikė vos 0,5 procento moksleivių.
Vadinasi, kalboms lietuviai tikrai gabūs, tačiau nejaugi tik svetimoms? Iš tiesų nieko keisto, kad patraukliau mums atrodo tai, kas yra tolima, svetima ir nepažinta. Juk net kai kurie mūsų šalies politikai džiūgauja vietoje Lietuvos kultūra sakydami Europos ar Vakarų kultūra, tarsi tai reikštų perėjimą į stebuklingą dimensiją.
Beatodairiškas siekis perimti svetimų kraštų kultūras kai kam gal ir žada neįtikėtiną pažangą, bet man tai tėra panašiau į tautinio savitumo praradimą. Čia reikia pabrėžti, kad lietuviškumo aukštinimas jokiu būdu nėra pasisakymas prieš progresą. Netgi atvirkščiai - tautiškumo puoselėjimas kaip tik yra didžiausiais pilietiškumo mokytojas, moralės sargas ir asmenybės sąmoningumo bei brandumo garantas.
Tuo tarpu koks mūsų tautiškumo lygis yra dabar, visai nesunku nustatyti. Tiesiog paklausykime, ką sakome vieni kitiems, apie ką kalbame, ir bus aišku. Kaip teigė J.Jablonskis : Kalboje tauta pasisako, kas esanti ir ko verta.
Gintarė Pugačiauskaitė
