Su charizmatiškuoju iliuzionistu Nicholu Kin kalbamės apie iliuzijos meną, klaidžius kelius į šį paslaptingą pasaulį, galimybę tobulėti, mokytis ir gyventi taip, kad žmonės galėtų pasakyti: „Vau!"
Nicholai, kaip susidomėjai iliuzijos menu? Koks buvo Tavo pirmasis išmoktas triukas?
Pirmas triukas buvo labai paprastas - su dešimties kapeikų moneta, kurią paimi, įtrini į alkūnę ir ji kažkokiu būdu dingsta, po to supranti, kad ji atsiranda ausyje. Pirmą kartą jį man parodė tėtis. Visą laiką buvo įdomu, kaip triukas padaromas. Aš kokias dvi savaites prašiau, kad atskleistų man paslaptį - galų gale man parodė ir nuo to karto norėjau sužinoti dar daugiau kokių nors triukų.
Tada tėtis man parodė triuką su kortomis. Intrigą irgi išlaikė labai ilgai. Kas svarbiausia, man buvo įdomi ne pati triuko esmė, o paslaptis, kaip jį atlikti. Visą laiką norėjau dar, dar ir dar.
Kai grįžom iš Moldavijos į Lietuvą, tėtis man davė daug žurnalų iškarpų apie fokusus. Tada pradėjau domėtis iliuzijos menu. Jau 17 m. tuo užsiimu.
Ar tai Tavo pagrindinis gyvenimo užsiėmimas? Daugumai iliuzijos menas nėra darbas, o pats jį tokiu ar laikai?
Taip, jau 6 m. man iliuzijos menas yra darbas. Iš jo duoną valgau.
Ar iliuzionisto karjerai reikia tik įdirbio, ar ir talento?
Iš tikrųjų reikia ir to, ir to, nes gali būti taip, kad žmogaus technika labai gera, aukšto lygio, bet kažko jam trūksta, t. y. trūksta to talento.
Galima sakyti, kad reikia 80 % talento ir 20 % darbo. Mano atveju taip ir yra. Svarbiausias dalykas - būti charizmatišku, patikti publikai ir sugebėti išsisukti iš nesėkmių. Tu gali, kaip sakoma, š... parodyti, ir visiems bus vau.
Ką veiki laisvalaikiu?
Domiuosi, kas naujo iliuzijos mene, važiuoju į užsienyje rengiamus seminarus, žodžiu, plečiu savo akiratį iliuzijos meno srityje. Žinoma, kartais ir kitaip atsipalaiduoju.
Ar taikai hipnozę savo artimiesiems? Jeigu taip, tai kokiais tikslais?
Hipnozę artimiesiems taikau beveik kasdien. Tikslas - pažiūrėti, kaip žmogus reaguoja į tam tikrą dalyką ir kaip jį tai paveikia. Šios praktikos tikslais nėra užhipnotizuoti: nesakau juk, kad žmogus pamirštų, jog buvo vienaip ar kitaip.
Kur galima mokytis hipnozės ir iliuzijos meno?
Yra tik dvi iliuzijos meno mokyklos, kiek aš žinau. Viena - Kijeve, Ukrainoje, kita - Las Vegase, Amerikoje. Garsiausių ir žymiausių iliuzionistų karta kilusi iš Ukrainoje esančios mokyklos. Esu ją baigęs prieš 3 m.
Svarbiausia tai, kad jau turėjau pagrindus ir man nereikėjo 4 m. mokytis iliuzijos meno - užteko 2. Pirmas kursas buvo paruošiamasis (tai - laikysena, pantomima, viskas, kas susiję su scena), o antraisiais studijų metais reikėjo sukurti savo numerį. Po to, kai viską pabaigi, gauni tarptautinio lygio sertifikatą.
Hipnozės meno mokyklos nė vienos nežinau, yra tik seminarų, kuriuos veda garsūs magai. Dabar ir aš pats visai neseniai pradėjau juos vesti: aiškinu, kas tai yra, kodėl taip yra. Bandau plėsti žmonių akiratį, kad jie negalvotų, jog hipnozė - tai žmonių vertimas zombiais. Hipnozė yra atsipalaidavimo būsena, kai atsijungia sąmonė ir įsijungia pasąmonė.
Kiek Lietuvoje turi konkurentų?
Tuos žmones laikau kolegomis, o ne konkurentais. Jie iliuzijos menu pradėjo užsiimti gana neseniai ir, nebijau to sakyti, tai daro truputėlį silpniau negu aš, bet jie už mane populiaresni. Dėl to buvo truputėlį „abidna" (gaila - aut. pastaba), juk man iliuzijos srityje pradėjo sektis daug anksčiau ir aš tuo seniau užsiimu. Po kiek laiko atsirado ir kitų: vieni iš jų - brolis su sese, kuriuos visi neblogai žino.
Kaip į Tavo darbą reaguoja draugai? Ar nebijo su Tavimi švęsti?
Turiu labai daug pažįstamų, bet draugų - gal tiktai keletą. Aš niekada nebandau jiems ką nors padaryti ar su jais praktikuotis. Mūsų santykiai ne iliuzija grįsti.
Ar vyksta kokie iliuzionistų čempionatai ar varžybos?
Yra pasaulinis iliuzionistų čempionatas, kuris vyksta kas 3 m. (tai kaip kas 4 m. vykstanti olimpiada). Artimiausias bus 2012 m. Anglijoje. Prieš tai buvo 2009 m. Pekine. Man teko ten sudalyvauti kaip žiūrovui. Be to, kasmet organizuojama kongresų, festivalių. Artimiausias vyks kovo 5-6 d. Rygoje. Man teko garbė būti vienu iš organizatorių.
Ar turi mylimąją ir kaip ji reaguoja į Tavo darbą?
Taip, turiu antrąją pusę. Kaip reaguoja į veiklą... Hmm... Tai keblus klausimas. Būna dienų, kad pritaria tam, o kartais kategoriškai atmeta, jei prašau pagalbos, jos nesulaukiu. Nuo nuotaikos priklauso.
Kiek laiko ketini užsiimti šia veikla?
Iki gyvenimo pabaigos. Čia toks dalykas, kad galo nėra. Pavyzdžiui, šokiuose išmokai visus žingsnelius ir tada jau savaip interpretuoji, o čia mokytis reikia visą laiką. Reikia kiekvieną dieną praktikuotis - tobulinti įgūdžius.
Kas Tavo darbe Tau labiausiai patinka, gal įžvelgi ir minusų?
Labiausiai patinka, kai žiūrovų veiduose pamatai didžiulę nuostabą. Ta reakcija žavinga. Nepatinka, kai atsiranda koks nors gudruolis, kuris viską žino, viską moka, viską mato. Tai - didžiausia problema, bet reikia sulaukti momento, kai publika tai pajaučia ir, kaip sakoma, jį „nugesina".
Ko palinkėtum svajojantiems apie iliuzionisto karjerą?
Palinkėčiau užsispyrimo ir kaip įmanoma daugiau kantrybės, nes nėra taip, kad pamatai ir iš karto išmoksti. Reikia įdėti labai daug darbo, daug praktikuotis. Svarbiausia - nenuleisti rankų ir eiti pirmyn.
