Pastaruoju metu populiaru reikšti savo nuomonę plačiai ir labai garsiai skambančioje „Garliavos istorijoje", tad pamąsčiau jog prisidėsiu prie diskusijų.
Pradėsiu nuo to, kad man nesvarbūs įžeidžiantys komentarai, ne dėl jų rašau. Ypač norėčiau, kad į tai atkreiptų dėmesį taip vadinami „violetiniai", kurie, kaip pastebėjau, ne po vienu straipsniu atakuoja autorius grasinimais, kaltinimais ir keiksmais, nesugebėdami priimti oponuojančios ar bent nešališkos nuomonės. Be to, man nelabai svarbu, ar kas nors patikės, jog esu neutralus, nepapirktas, nesuinteresuotas kažką ginti arba kaltinti, galų gale dar koks nors neaiškus tipas. Esu paprastas jaunas žmogus, nepažįstantis nė vieno šios istorijos dalyvio ir tuo labiau nežinantis tikrosios tiesos. Būtent nežinojimu ir pagrįsčiau visas šiuo metu kylančias aistras.
Stebiu šitą istoriją nuo pat ištakų, kai a.a. D. Kedys pirmą kartą paskelbė apie dukrelės tariamą prievartavimą (rašau „tariamą", nes jis taip ir nebuvo įrodytas). Tuo metu tikrai maniau, kad toks mylintis tėvas dėl savo dukrelės padarytų viską. Deja pasirodo, mano lūkesčiai pasiteisino su kaupu. Vis dėlto kai pradėjo aiškėti vis daugiau ir daugiau aplinkybių, mano pozicija pasikeitė. Kodėl? Todėl, kad su kiekvienu istorijos vingiu atsiranda vis daugiau ir daugiau klaustukų, ir kuo toliau tuo labiau jie krypsta ne (manau tikrai egzistuojančio, bet ne tokiu įspudingu mąstu, kaip daug kas įsivaizduoja) pedofilų klano, o Kedžių ir Venckų pusėn. Neuždavinėsiu naujų ar jau paplitusių klausimų, nes konkretaus atsakymo į juos net nesitikiu, kaip ir neturėtų tikėtis tų garsiųjų „110 klausimų" autorius. Beje, juos skaitydamas stebiuosi žmogaus gal net gi per liguista manija šiai istorijai, tačiau galiu pagirti už fantaziją juos formuluojant ypač, kad tikrai yra kabliukų, kurie kertasi su realybe.
Na bet svarbu, kad kažką jie užkabino. Nors užkabinti „Garliavos istorijos" sekėjus nėra taip sunku. Tereikia pasakyti „juoda arba balta" ir komentaruose užvirs gladiatorių kovos su padrikais argumentais ir be jų. Žiniasklaida, kaip bebūtų keista, tuo naudojasi, pamiršdama vieną pagrindinių žurnalistų etikos principų - teikti informaciją, o ne šališką požiūrį. Atmosferoje sklaido skambios įtakingų žurnalistų frazės, kurios labiau apeliuoja į žmonių emocinę būseną, o ne į informatyvumą. Žinoma, ne man lemta juos teisti ar teisinti, tačiau taip tik prarandamas žmonių pasitikėjimas. O pastarasis labai jau visiem svarbus.
Politikai sujudo prieš rinkimus stipriai politikuodami ir prisišliedami prie aktyvistų. Tai tikrai kvepia populizmu. Juk tie, kurie panoro likti nešališkais, smerkiami už apatiškumą, nors tokia jų pozicija visiškai pateisinama. Tyrimai vis dar vyksta, tai kam daryti išvadas anksčiau laiko? Juo labiau, kad „patvoriniai" tas išvadas padarė jau seniai - valdžia ir teisėsauga kaltos. Bet ar tokios išvados tikrai teisingos? Turbūt tai yra kontrolinis klausimas visiem, kas bent kiek domisi šia istorija.
Kol kas visi nuosprendžiai ir tyrimo rezultatai susiveda į jau daugiau nei 20 metų galiojančius, pagal taip mylimų vakarų pavyzdį parengtus įstatymus. O prieš juos visi lygūs, net teisėjai. Jei ne - visada galioja lazdos dėsnis, ir šiuo metu ta „lazda" rodos sukasi į žmones, kurie lig šiol dėjosi nekalti. Gal jau artėjame prie pabaigos? Nežinia...
Beje, nepamirškime ir pagrindinės istorijos veikėjos, demokratijos simboliu jau spėjusios tapti, mergaitės. Šiuo metu ji, nori nenori, bet teisėtai yra su mama, o tai neduoda ramybės vadinamiems „garliaviniams", nuo kurių grąsinimų ir saugoma L. Stankūnaitė. Iš tikrųjų niekas negali užtikrinti, kad jaunoji Kedytė yra saugi, nepumpuojama vaistų, kaip ir niekas negalėjo užtikrinti, jog Venckų namuose jai nebuvo daromas psichologinis spaudimas. Sutinku - antklodė ant galvos neatrodė labai humaniškai, tačiau lygiai tą patį galėčiau pasakyti apie senelių isteriją ir globėjos raginimą mergaitei rėkti. Tai tik patvirtina prezidentės žodžius: „Abi pusės kaltos".
Baigsiu šiek tiek nepopuliariu pasiūlymu-patarimu žmonėms. Nesileiskite manipuliuojami ir nepasiduokite vien jausmams, nepagrįstiems faktams ar neapykantai oponuojantiems. Juk visų tikslas vienas - tiesa, o tik radus kompromisą įmanoma pagaliau pasiekti, kad „Garliavos istorijoje" ji išaiškėtų, net jei būtų ypatingai nepriimtina vieniems ar kitiems. O kol kas visi girdi ir mato tik tai, ką nori: tiek 8 rankas, tiek įtartinai, bet laimingą mergaitę.
