1918 metais jo santuoka su Mileva Marić, talentinga fizike, kuri, manoma, prisidėjo prie jo atradimų, ėmė galutinai byrėti. Albertas troško laisvės, bet neturėjo grynųjų pinigų skyryboms. Mileva reikalavo skyrybų atveju garantuoti jos ir abiejų vaikų finansinį saugumą.
Tada Einsteinas žmonai pateikė pasiūlymą: „Sutik su skyrybomis, o aš tau atiduosiu visus pinigus iš Nobelio premijos, kurią anksčiau ar vėliau gausiu“. Mokslininko pasitikėjimas savimi buvo beribis, o Mileva sutiko.
Laisvę gavęs Einsteinas netruko vesti savo giminaitę Elsą, su kuria artimus ryšius palaikė jau ne vienus metus ir net ėmė kartu su ja gyventi dar iki skyrybų. Elsa buvo jo pirmos eilės pusseserė iš motinos pusės (jų mamos buvo seserys) ir antros eilės pusseserė iš tėvo pusės (jų tėvai buvo pusbroliai).
Nors šiandien tai sukeltų visuotinį pasmerkimą, tuo metu Europoje, ir ypač tam tikruose socialiniuose sluoksniuose, santuokos tarp pusbrolių ir pusseserių nebuvo draudžiamos ir netgi nebuvo laikomos dideliu skandalu. Elsa buvo Alberto vaikystės draugė, kuri žinojo visas jo silpnybes ir paslaptis. Tuo turbūt būtų galima paaiškinti jų abipusę trauką.
Tačiau jų ryšys turėjo dar keistesnių atspalvių: prieš vesdamas Elsą, Albertas rimtai svarstė galimybę vesti jos dukrą Ilsę. Ši vėliau prisipažino: „Albertas nežinojo, ką jam daryti – vesti mamą ar mane“. Galiausiai dukra atsisakė, o mama mielai sutiko.
1922 metais Albertas Einsteinas pagaliau sulaukė savo Nobelio. Visus premijos pinigus – 121 572 Švedijos kronų (apytikriai apie 700 tūkst. eurų šiais laikais) jis tvarkingai pervedė buvusiai žmonai, o ši už juos įsigijo tris namus Ciuriche, kad galėtų verstis butų nuoma ir rūpintis dviem Alberto sūnumis.
Ne vienas pasakytų: „Jei laimėčiau Nobelio premiją, mano gyvenimas pasikeistų iš esmės.“ Einsteino gyvenimas, gavus ir atidavus premiją, irgi pasikeitė.
Daugiau šio autoriaus istorijų galite rasti čia.
