Kai jai buvo vos penkiolika mėnesių, ją ant rankų laikiusią kaimynę po guobos medžiu mirtinai nutrenkė žaibas. Kartu žuvo dar dvi šalia stovėjusios moterys, o mažoji Mary liko gyva ir, anot pasakojimų, buvo atgaivinta karštoje vonioje. Vietiniai vėliau šventai tikėjo, kad būtent tas elektros išlydis „perkrovė“ mergaitės smegenis: iki tol buvęs lėtas ir ligotas vaikas staiga tapo neįtikėtinai smalsus, gyvas ir aštraus proto.
Iš dešimties Anningų vaikų užaugti pavyko tik jai ir broliui Josephui. Kiti aštuoni išmirė nuo ligų ar nelaimingų atsitikimų. Šeimos kasdienybė buvo nuolatinis balansavimas ant bado ribos. Jų tėvas Richardas, neturtingas stalius iš Laim Ridžio (Lyme Regis) miestelio, laisvalaikiu traukdavo į stačius Dorseto pakrantės skardžius pietų Anglijoje.
-
Mokslininkai aptiko vėžį dinozauro fosilijoje – tai gali padėti gelbėti žmonių gyvybes
-
Dinozaurai savo grobį dorodavo labai skirtingai: ką parodė naujas tyrimas?
-
Atrastas dinozauras, kurio dantyse tebėra jo paskutinis maistas
-
Mokslininkus nustebino netikėtas radinys Kinijoje: dinozauro kiaušinyje – spindintys kristalai
Šios uolos, šiandien visame pasaulyje žinomos kaip Juros periodo krantas (Jurassic Coast), yra mirtinai pavojingi, nuolat yrantys šlaitai. Jų nuošliaužose Richardas ieškodavo suakmenėjusių „velnio pirštų“ ar „gyvačių akmenyse“ – keistų gamtos išdaigų, kurios vėliau bus moksliškai pavadintos belemnitais ir amonitais.
Richardas į šias pavojingas išvykas kartu pasiimdavo ir Mary, tad mergaitė nuo mažens mokėsi pastebėti menkiausią neįprastą žymę uolienoje bei kaip saugiai kopti trupančiais šlaitais. Fosilijas jie pardavinėdavo poilsiautojams kaip pigius suvenyrus. Tai nebuvo mokslas, tai buvo desperatiškas būdas nusipirkti duonos.
Kai Mary buvo vienuolika, tėvas mirė nuo tuberkuliozės ir traumų, patirtų nukritus nuo tų pačių skardžių. Šeima liko su milžiniškomis skolomis, tad Mary neturėjo jokios kitos išeities, kaip tik tęsti tėvo pradėtą darbą ir kasdien eiti į Juros periodo krantą. Ji neturėjo jokio išsilavinimo, bet turėjo tą „žaibišką“ nuojautą ir tėvo išugdytą akį.
1811-aisiais brolis Josephas rado metro ilgio kaukolę, o po metų dvylikametė Mary pati iš uolų iškrapštė visą likusį skeletą. Tai buvo kažkas nematyto – nei žuvis, nei krokodilas. Londono „protingieji kurmiai“ krapštė pakaušius ir galiausiai padarą pavadino ichtiozauru. Tai buvo pirmas kartas, kai mokslo pasaulis rimtai susidūrė su faktu, kad Žemėje kadaise gyveno monstrai, kurių šiandien nebėra. Tai rėžė tiesiai į tuometinę šventą dogmą, jog Dievo kūryba yra tobula ir jokia rūšis negali tiesiog „atsirasti“ ar „išnykti“. Mary įrodė, kad Žemės istorija yra kur kas senesnė ir paslaptingesnė, nei manyta.
Vėliau ji rado pirmąjį pilną pleziozaurą, kurį garsiausi to meto anatomai viešai vadino klastote, nes negalėjo patikėti tokio ilgo kaklo egzistavimu. Mary rado ir pirmąjį Didžiojoje Britanijoje pterodaktilį (pasaulyje pirmasis rastas Vokietijoje prieš kelis dešimtmečius, bet niekas dorai nesuvokė, kas tai per padaras) bei pirmoji suprato, kad paslaptingi „bezoaro akmenys“ yra suakmenėjusios pabaisų išmatos – koprolitai.
Nors Mary oficialus išsilavinimas apsiribojo sekmadienine mokykla, kurioje ji išmoko skaityti ir rašyti, ji pati tapo paleontologijos eksperte. Mary skrosdavo žuvis bei triušius, kad perprastų raumenų bei kaulų sandarą, ir ranka perrašinėdavo pasiskolintus mokslinius darbus.
Garsus to meto vokiečių gamtininkas Ludwigas Leichhardtas savo dienoraštyje rašė, kad Mary Anning žinios yra tokios gilios, jog ji gali nustatyti rūšį iš vienintelio fragmento. Netgi Georges'as Cuvier, laikomas lyginamosios anatomijos tėvu, po pirminio nepasitikėjimo turėjo pripažinti, kad jos rekonstrukcijos buvo stulbinamai tikslios.
Ironiška, bet tie patys mokslo vyrai, kurie nepriėmė jos į geologų draugijas vien dėl to, kad ji buvo moteris, nuolat važiuodavo į Laim Ridžį ne tik įsigyti radinių, bet ir konsultuotis. Mary geriau už bet kurį profesorių išmanė, kaip pagal vieną slankstelį atkurti visą skeletą. Nors kiti už jos radinius gaudavo mokslo laipsnius bei šlovę, Mary pavardė jų straipsniuose dažnai net nebūdavo minima.
Visą šį laiką jos darbas išliko mirtinai pavojingas. Ji turėdavo suspėti iškelti radinį, kol jo vėl nepaslėpė kylantis potvynis arba neužgriuvo nauja nuošliauža. Būtent tokia griūtis 1833-aisiais vos nepražudė jos pačios – uolos mirtinai prispaudė ištikimą Mary palydovą, juodą terjerą Tray, tiesiai jai prieš akis. „Aš praradau savo vienintelį draugą“, – vėliau rašė ji.
Mary Anning mirė būdama 47-erių nuo krūties vėžio. Net mirties akivaizdoje mokslo bendruomenė išliko ciniška: nors Londono geologų draugija surinko lėšų jos gydymui, narystė jai taip ir nebuvo suteikta.
Tikrasis pripažinimas atėjo po daugelio dešimtmečių, kai pasaulis pagaliau suvokė, jog ši savamokslė moteris pakeitė mūsų supratimą apie gyvybės istoriją. 2010 m. Karališkoji draugija įtraukė ją į dešimties įtakingiausių visų laikų Britanijos moterų mokslininkių sąrašą. Šiandien apie ją rašomos biografinės knygos (pavyzdžiui, Tracy Chevalier „Keistos būtybės“), kuriami filmai (2020 m. drama „Amonitas“, kurioje Mary suvaidino Kate Winslet), o Laim Ridžyje pagaliau iškilo bronzinė jos skulptūra.
Mary Anning gyvenimas įrodė: kartais reikia, kad į tave trenktų žaibas, jog pamatytum amžinybę ten, kur kiti mato tik akmenis.
Daugiau šio autoriaus istorijų galite rasti čia.
