Louisas Le Prince‘as Prancūzijos visuomenei rodė „judančias fotografijas“ dar prieš Edisonui pradėjus dirbti prie savo kinetoskopo ar broliams Liumierams nufilmavus į stotį atvykstantį traukinį.
Deja, lemtingą 1890 m. dieną, susiruošęs keliauti visam pasauliui parodyti istoriją galėjusį pakeisti išradimą, įsėdęs į traukinį jis paslaptingai dingo.
Tai istorija apie genialų menininką ir išradėją, siekusį vaizdą paversti gyvu. Le Prince‘o likimas apgaubtas paslaptingumu, teorijomis ir neteisybe.
Gyvenimas iki kino
Louisas Le Prince‘as gimė 1841 m. Mece, Prancūzijoje. Jo tėvas buvo kapitonas kariuomenėje ir artimas vieno fotografijos pradininkų Louise‘o Daguerro draugas.
L.Daguerras mokė L.Le Prince‘ą fotografijos meno ir chemijos. Čia ir prasidėjo jaunojo Le Prince‘o kūrybinis kelias.
Le Prince‘as Paryžiaus universitete studijavo meną, Leipcige – chemiją ir fiziką. Iš pradžių jis dirbo fotografu ir tapytoju, bet netrukus 1866 m. universiteto draugo Johno Witley‘io buvo pakviestas dirbti jo šeimos kompanijoje Lidse, Anglijoje.
Kompanijoje Le Prince‘as greitai prisirišo prie šeimos vesdamas viršininko dukterį Elizabeth, kuri, kaip Le Prince‘as, domėjosi menu. Menininkų pora įkūrė dailininkų mokyklą ir tapo žinomi dėl spalvotų fotografijų tvirtinimo ant keramikos.
Jų darbas buvo tiek vertinamas, jog iš karalienės Viktorijos ir tuometinio ministro pirmininko Williamo Gladstone‘o buvo gauti užsakymai sukurti jų portretus.
Louisas ir Elizabeth dažnai lankydavosi magijos pasirodymuose ir vizualiniuose spektakliuose. Tai ugdė išradėjo susižavėjimą judančiais vaizdais. Siekdamas pats pagyvinti fotografijas, Le Prince‘as pradėjo eksperimentuoti.
Nenuginčijamas kinematografijos išradėjas
Le Prince‘o susidomėjimas judančiu vaizdu iš hobio perėjo į aršų siekį sukurti galinčią filmuoti kamerą. 1881 m. jis kartu su šeima išvyko į Niujorką, kur toliau eksperimentavo. 1885 m. jis pradėjo dirbti kurdamas 16-os objektyvų kamerą.

