Feisbuke pasirodė vaizdo įrašas, kuriame rusiškai kalbantis vyras tvirtu balsu įtikinėja, kad įvairios Europos kalbos atsirado vos prieš 300 ar 400 metų, o iki to laiko ne tik Europa, bet ir visa Eurazija kalbėjo... rusiškai.
„O jūs ar žinote, kad beveik visa Europa iki XVI–XVII amžių kalbėjo rusų kalba? Įrodymų? Prašom! Prieš jūsų akis oficiali 1697 metų laidotuvių kalba mirus Švedijos karaliui Karoliui XI. Ji buvo perskaityta Stokholme visų rūmų akivaizdoje. Atkeipkite dėmesį, kad visas tekstas parašytas rusiškai, tačiau lotyniškomis raidėmis. Kokių galų švedai pradėjo kalbėti rusiškai? Atsakymas akivaizdus. XVII amžiuje dar neegzistavo nei švedų, nei daugelis kitų Europos kalbų“, – pasakoja vyriškis ir ekrane demonstruoja vieną XVII amžiaus pabaigos spaudinį, kurį aptarsime vėliau.
Toliau istorijos ir lingvistikos „ekspertas“ trumpai paaiškina, kaip neva atsirado kitos kalbos Europoje: „Įvairių kalbų atsiradimą Europoje lėmė galinga katalikybės įtaka ir visuotinis religinės literatūros lotynų rašmenimis diegimas. Dar XVI amžiuje visoje Eurazijoje šnekamoji kalba buvo rusų. Nes pagrindiniai šių teritorijų gyventojai buvo rusai. O po to Europose (sic) nusprendė, kad jiems skubiai reikalingos savo nacionalinės kalbos ir sukūrė jas dviem etapais. Iš pradžių įvedė lotyniškus rašmenis vis dar rusiškų žodžių užrašymui, o po to pakeitė tarimo taisykles. Dėl to per porą-trejetą kartų nutiko tai, ką turime šiandien. Bet pagrindu buvo, pasikartosiu, būtent rusų kalba.“
Dėstydamas savo pseudomokslinę teoriją, kurios kelerių ar keliolikos metų senumo variantų ne vieną galima rasti internete, vaizdo įrašo autorius sąmoningai ignoruoja viską, kas yra žinoma apie Europos kalbų istoriją, jų kilmę ir tarpusavio ryšius. Ignoruojamas faktas, kad yra tūkstančių tūkstančiai rankraštinių, o vėliau ir spausdintų kūrinių bei kitokių rašto paminklų įvairiomis Europos kalbomis, pradedant Antika ir Viduramžiais, tai yra prieš vaizdo autoriaus minimus XVI–XVII amžius. Ir jie neturi nieko bendro su rusų kalba.
Kalbant apie Švediją, seniausiu rašto paminklu šalyje laikomas Rioko runų akmuo, stovintis netoli Veterno ežero Švedijos pietuose. Runomis užrašytas tekstas datuojamas IX amžiumi, o jo autorius kalbėjo senovės skandinavų kalba (šved. – fornnordiska), priklausiusia šiaurės germanų kalbų grupei. Vėliau iš šios kalbos vakarinio dialekto formavosi norvegų ir islandų kalbos, o iš rytinio – švedų ir danų. Jokių runų akmenų rusų kalba Švedijoje iki šiol niekas nerado.
Seniausias išlikęs literatūros kūrinys lotyniškais rašmenimis senąja švedų kalba, vartota nuo XIII amžiaus pradžios iki XVI amžiaus pradžios, yra „Vestjotos įstatymas“ – teisės aktų rinkinys, naudotas Vesterjotlando provincijoje. Seniausia pilna rinkinio kopija datuojama 1281 metais, tačiau egzistuoja išlikusių ir bent trimis dešimtmečiais senesnių kopijų fragmentų.
Moderniosios švedų kalbos formavimuisi didelę įtaką išties padarė religija, bet ir čia vaizdo įrašo autorius šauna pro šalį, demonstruodamas savo neišprusimą. XVI amžiaus pradžioje Europoje prasidėjusi reformacija ėmėsi religinių tekstų ir, pirmiausia, Biblijos vertimų į nacionalines kalbas, taip siekiant priartinti tikinčiuosius prie religinių tiesų ir bažnyčios, o tuo metu konservatyvi Katalikų bažnyčia dar daugybę metų liturgijoje laikė įsitvėrusi lotynų kalbos, kuri didžiajai tikinčiųjų daliai buvo nesuprantama.
Švedijoje reformacija prasidėjo 1527 metais. Dar prieš tai, 1526 metais, čia buvo išleistas Naujojo Testamento vertimas į švedų kalbą, o 1541 metais buvo išspausdintas švediškas Biblijos vertimas, vadinamoji Gustavo Vazos Biblija. Ši Biblija laikoma viena svarbiausių visų laikų švediškų knygų, nes ji pasiekė visus šalies kampelius ir smarkiai prisidėjo prie švedų kalbos unifikavimo.
O dabar sugrįžkime prie vaizdo įraše minėto spaudinio – rusiškos laidotuvių kalbos iš 1697 metų, kuri vadinasi „Placzewnaja recz na pogrebenie Karolusa odinatsetogho“ (Ašaringa kalba laidojant Karolį vienuoliktąjį, – red.).
Tai išties keistas dokumentas, kurstantis sąmokslo teorijas. Jau ne vienus metus įvairūs interneto naudotojai iš Rusijos trimituoja, kad tai įrodymas, jog Rusijos istorija buvo „pavogta ir suklastota“, o išties visa Europa kalbėjo rusiškai. Na, jei ne visa Europa, tai bent jau Švedija buvo Rusijos dalimi ir joje gyveno rusai. Todėl ir gedulingą kalbą po karaliaus mirties teko rašyti rusiškai.
Švedijos karalius Karolis XI mirė nuo vėžio 1697 metų balandžio 5 dieną. Kalba buvo pasakyta tų pačių metų lapkričio 24 dieną Stokholme, kai karaliaus palaikai buvo pernešti į amžino poilsio vietą – Ridarholmo bažnyčią.
Kalboje buvo aukštinamas velionis, minimos jo gerosios savybės, vardijami politiniai pasiekimai, o taip pat giriamas sostą užėmęs jo sūnus Karolis XII. Kalba buvo išspausdinta dviem egzemplioriais ant aštuonių lapų, iš kurių vienas buvo titulinis. Kalba užėmė šešis lapus, o paskutiniame lape buvo elegijos-raudos žanro eilėraštis.
Kalbos autorius Johanas Gabrielis Sparfwenfeldtas Stokholme neturėjo spaustuvinių raidžių kirilica, tad atspausdino kalbą lotyniškomis raidėmis. Diplomatas, orientalistas ir kalbininkas J.G.Sparfwenfeldtas prieš tai buvo dirbęs Švedijos pasiuntiniu Maskvoje ir laisvai mokėjo rusų kalbą. Biografiniuose šaltiniuose tvirtinama, kad jis iš viso galėjo laisvai kalbėti ir rašyti ne mažiau 14 užsienio kalbų.
Versijų, kodėl kalba buvo parašyta ir pasakyta rusiškai, egzistuoja kelios. Pagal vieną iš jų, taip norėta padidinti rusiškai kalbančių Švedijos karalystės pavaldinių lojalumą. O tokių pavaldinių tuomet būta ne taip ir mažai. Po XVII amžiaus pradžioje vykusio Ingrijos karo, 1617 metais tarp Švedijos ir Rusijos buvo pasirašyta Stolbovo taika, po kurios Švedijai liko per karą užimta Ingrija ir Pietvakarių Karelija, teritorijos aplink dabartinį Sankt Peterburgą, kuriose gyveno nemažai rusakalbių.
Karolis XI buvo suvaržęs jų teises, švedų pozicijos Ingrijoje susilpnėjo, o čia pasitaikė proga lyg ir įsiteikti rusiškai kalbantiems pavaldiniams, parodyti jų svarbą karalystei ir susigrąžinti palankumą. Tikėtina, kad kalbą ketinta atspausdinus didesniu tiražu platinti rusų gyvenamose žemėse, tačiau kažkodėl tai nebuvo padaryta.
Pagal kitą versiją, tokiu būdu ambicingas ir darbštus J.G.Sparfwenfeldtas mėgino pademonstruoti savo žinias ir talentą naujojo karaliaus akyse ir gauti lėšų rusų–lotynų kalbų žodyno „Lexicon Slavonicum“, kurį buvo parengęs, leidybai.
Kaip bebūtų, visi kiti dokumentai Švedijoje ir prieš Karolį XI ir po jo paprastai buvo rašomi švediškai, o ši gedulinga kalba yra viena keista išimtis, kai ką skatinanti kurti ir platinti teorijas apie „rusišką“ Švediją ar net visą Europą. Jei taikiu metu į tokias teorijas būtų galima žvelgti su šypsena, tai dabar, Rusijai vykdant itin agresyvią užsienio politiką, tokių teorijų platinimas įgyja visiškai kitokią potekstę.
15min verdiktas: melas. Netiesa, kad įvairios Europos kalbos susikūrė ar buvo dirbtinai sukurtos tik XVI–XVII amžiuose ir išstūmė iki tol žemyne naudotą rusų kalbą. Tokia teorija prieštarauja visiems žinomiems istorijos ir lingvistikos faktams. Rusų kalba niekada nebuvo bendra žemyno gyventojų kalba.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, ja siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
