Viesulas griovė namus, plėšė stogus, skraidino arklius, autobusus ir traktorius. Jo kelyje atsidūrę širvintiškiai turėjo staigiai reaguoti ir žiūrėti, kaip čia išsigelbėti ir išgelbėti vaikus.
Vienas žmogus – autobuso, pakelto į orą, vairuotojas – žuvo, apie 30 buvo sužeista.
Portalas 15min kviečia prisiminti šį įvykį ir apie jį sužinoti daugiau – kas apskritai yra viesulas ir kaip dažnai jų būna Lietuvoje, ką tuomet, 1981 m., pasakojo viesulą matę gyventojai.
Kas yra viesulas?
Viesulas – piltuvo formos, beveik vertikalios ašies oro sūkurys, kartais susiformuojantis priekinėje audros debesio dalyje, kur susiduria šiltas ir šaltas oras. Toks sūkurys pasižymi itin dideliu sukimosi greičiu, kuris dažniausiai būna iki 50 m/s, bet kartais gali viršyti ir 140 m/s.
Viesulo skersmuo gali siekti nuo nuo kelių dešimčių metrų iki maždaug 1 km, o judėjimo greitis – maždaug 20–60 km/val. (juda viesulas kartu su debesiu). Viesulo egzistavimo trukmė – nuo kelių minučių iki kelių valandų.
Lietuvoje viesulai fiksuojami maždaug kartą per 2–3 metus, šiltuoju metų laiku, dažniausiai rugpjūtį, popietinėmis valandomis. Paskutinį kartą viesulas Lietuvoje 2020 m. rugpjūtį fiksuotas Šakių rajone.
Tačiau nuo 1981 m. joks viesulas neprilygo Širvintų viesului. Tąmet, kaip „Facebook“ įraše rašė puslapis „Orai ir klimatas Lietuvoje“, „didžiulė vėjo galia ne tik nuniokojo dešimtis net ir stipriausių plytinių pastatų, bet ir į maždaug 20 m aukštį pakėlė autobusą. Jo vairuotojas žuvo vietoje, o dar dvi autobuse buvusios moterys buvo išsviestos lauk, bet per stebuklą liko gyvos, taip pat sužaloti dar keliolika žmonių“.
Viesulo kelias tęsėsi apie 6 km, o maksimalus plotis siekė apie 300 m.
Tačiau visa tai – gana sausi faktai. Ką jautė ir matė viesulo kelyje ar greta jo tą dieną atsidūrę žmonės?
Pervertėme 1981 m. spaudos puslapius, ieškodami, kaip laikraščiai ir žurnalai 1981 m. nušvietė tą dieną ir ką pasakojo nelaimės liudininkai. Jų žodžiai atskleidžia viesulo rūstybę.
Arklys pakilo 60 metrų į viršų
Išsamiai nelaimė buvo aprašyta 1981 m. liepos 7 d. laikraščio „Tiesa“ straipsnyje. Pastarąjį, parengtą korespondentės Zonės Šiulienės, perspausdino JAV lietuvių laikraštis „Nemuno žiburiai“. Juo ir rėmėmės.
Vienas straipsnyje cituotų žmonių buo traktorininkas Marijonas Griškevičius. Štai jo pasakojimas (kalba netaisyta):
„Važiuoju sau Zibalų keliu į Ukmergės pusę traktorium T-150 ir vežu pilną statinę trąšų. Staiga matau: viskas aplinkui — žemės, durpės, iš kažkur atsiradę popieriai ėmė kilti į viršų ir suktis. O jau ūžimas – garsesnis už traktoriaus variklio.
Važiuoju toliau. Žiūriu, pievoje arklys ir tas kyla kaip koks paukštis. Matau ir akimis netikiu — 50, o gal 60 metrų kilo į viršų. O paskui kažkokia jėga jį tėškė žemėn ir užmušė.
Žiūrėdamas į artėjantį juodą debesį, dar suspėjau pagalvoti, kad mano traktorius sveria 8, o priekaba — 16 tonų, kad aš sėdžiu traktoriuje, kuris turi 150 arklio jėgų. Bet jaučiu, kad ir traktorių lyg kažkokia milžiniška ranka bando atplėšti nuo žemės, mėto į šalis.
Išjungiau variklį, ir staiga kabinos langų stiklai pažiro į visas puses (turbūt akmenys, vėtros skraidinami, išmušė). Dar spėjau nusigręžti ir įsikibti į sėdynės atlošą. Kas buvo paskui, — nieko neatsimenu. Draugai, kurie atvežė mane į ligoninę elektros tinklų mašina, sako, kad mane sūkurys laimingai išmetė iš kabinos, o traktorių apvertė. Atsigavau ir pamačiau, kad nesulaužytos nei kojos, nei rankos. Bet susimušiau smarkiai."
Taip pat laikraščio korespondentė pakalbino rajono ekonomistę Stasę Razmovienę, kuri su vyru tuomet dirbo prekybos bazėje, o vaikai žaidė kieme. Štai ką ji tuomet pasakojo:
