Laivas nuskendo greičiau nei per valandą. Arthuras, tuomet jau pravardžiuojamas „nenuskandinamu kūriku“, išsigelbėjo. Jau ketvirtą kartą.
Viskas prasidėjo dar 1908 m. vasarį, kai keleivinis laineris „Asturias“, plaukęs iš Sautamptono į Buenos Aires, per savo pirmąją kelionę pateko į avariją. Tuomet niekas nenukentėjo ir laivas pats sugebėjo sugrįžti į uostą, tačiau signalas iš aukščiau Arthurui buvo duotas.
Antras signalas Arthurui nuskambėjo 1911 m. rugsėjo 20 d., kai to meto didžiausias laivas pasaulyje „Olympic“, kuriame tada dirbo Priestas, susidūrė su britų karo laivu „Hawke“. Karo laivas netyčiomis taranavo „Olympic“ šoną ir jame padarė didelę skylę. Nė vienas laivas nenuskendo ir abu grįžo į uostą. Arthuras ir vėl į krantą išlipo sveikas.
Trečio perspėjimo nebuvo. Jau po pusmečio Arthuras Johnas Priestas su anglių kastuvu plūkėsi šviežutėlio lainerio „Titanic“ katilinėje. „Titanic“ ir „Olympic“ buvo laivai dvyniai, priklausę tai pačiai „White Star Line“ laivybos kompanijai, tad darbuotojai būdavo perkėlinėjami iš vieno laivo į kitą. 1912 m. balandžio 15-ąją „Titanic“ susidūrė su ledkalniu ir nuskendo. Žuvo per pusantro tūkstančio keleivių ir įgulos narių. Šią tragišką istoriją žinome visi. Priestas sugebėjo ištrūkti iš laivo apačios per kylančio vandens semiamus koridorius ir išsigelbėti. Per katastofą jis nušalo kojų pirštus, bet iš darbo jūroje nepasitraukė.
Pirmojo pasaulinio karo metais Priestas ir toliau dirbo kūriku. 1916 m. vasario 29 d. jo pagalbinis kreiseris „Alcantara“ Šiaurės jūroje susikovė su vokiečių kreiseriu „Greif“. Per mūšį abu laivai nuskendo. Arthuras ir vėl buvo išgelbėtas. Šį kartą neišvengė sužeidimų, bet ir tai neatgrasė jo nuo jūros.
Dabar Priestas įsidarbino dar viename milžine – „Britannic“. Tai buvo trečiasis „Olympic“ ir „Titanic“ klasės laivas, karo metu paverstas plaukiojančia ligonine. 1916 m. lapkričio 21 d. Egėjo jūroje laivas užplaukė ant vokiečių minos ir nuskendo vos per 55 minutes – triskart greičiau nei „Titanic“. Priestas vėl ištrūko iš pragarėlio apačioje ir buvo išgelbėtas trečią kartą.
Apie ketvirtą Arthuro kartą, kai vokiečių torpeda nuskandino „Donegal“, jau papasakojau istorijos pradžioje. Tad, bendrai paėmus, Arthuras Johnas Priestas du kartus sudalyvavo laimingai pasibaigusiuose laivybos incidentuose ir dar keturis kartus išsigelbėjo iš skęstančių laivų. Neveltui gavo pravardę „nenuskandinamas kūrikas“.
Po „Donegal“ katastrofos Arthuras pagaliau sugrįžo į krantą pas žmoną ir daugiau į jūrą nebeplaukė. Pasak jo paties, nė vieno laivo kapitonas nebesutiko jo samdyti, manydamas, kad Arthuras būtinai prišauks nelaimę.
Pasakojimas apie Arthurą Priestą neatsiejamas nuo Violetos Jessop istorijos. Gimusi Argentinoje airių emigrantų šeimoje, ji turėjo mirti dar vaikystėje nuo tuberkuliozės, bet gydytojai klydo – tai buvo pirmasis jos laimėtas raundas prieš mirtį.
Įsidarbinusi „White Star Line“ kompanijoje stiuardese, Violeta tapo neatsiejama tų pačių trijų milžinų „Olympic“, „Titanic“ ir „Britannic“ dalimi. 1911-aisiais ji buvo „Olympic“ denyje, kai į jį rėžėsi kreiseris. Po metų ji jau ramino panikos apimtas moteris skęstančiame „Titanike“, kol pati buvo įsodinta į 16-ąją gelbėjimosi valtį (beje, kažkas iš karininkų jai į glėbį įmetė svetimą kūdikį, kurį ji saugojo visą naktį lediniame vandenyje, kol juos išgelbėjo).
Galiausiai 1916-aisiais, tarnaudama gailestingąja seserimi „Britannic“ laive, Violeta išgyveno patį baisiausią epizodą. Laivui skęstant, jos gelbėjimosi valtį įtraukė vis dar besisukantys milžiniški laivo sraigtai. Violeta šoko į vandenį ir trenkėsi galva į laivo kilį. Vėliau ji pati savo memuaruose rašė, kad išgyveno tik todėl, kad turėjo itin vešlius plaukus, kurie sušvelnino smūgį į metalą. Ji išniro į paviršių, buvo ištraukta ir tik po daugelio metų, nuėjusi pas gydytoją dėl nuolatinių galvos skausmų, sužinojo, kad tąkart patyrė kaukolės lūžį.
Šiame „nepaskandinamųjų“ sąraše dažnai minimas ir trečiasis – Archie Jewellas. Jis taip pat perėjo „Titanic“ ir „Britannic“ pragarus, tačiau Archie istorija mums primena, kad sėkmės limitas egzistuoja. 1917 m. balandį, tame pačiame „Donegal“ laive, kuriame Priestas išsigelbėjo ketvirtąjį kartą, Jewellui pritrūko laimingo bilieto – jis nuskendo Lamanšo sąsiauryje.
Nepaisant visų patirtų tragedijų, Violeta jūroje dirbo iki pat 1950-ųjų ir į pensiją išėjo sulaukusi 63 metų. Mirė dar po dviejų dešimtmečių, 1971 m. Arthuro gyvenimas buvo trumpesnis, 1937 metais, sulaukęs vos 49-erių, jis mirė savo namuose nuo plaučių uždegimo, slaugomas žmonos.
Šis „nepaskandinamasis“ dvejetas – stiuardesė Violeta ir krosniakurys Arthuras – mums yra geriausias priminimas apie atsparumą. Jie dirbo skirtinguose pasauliuose, prasilenkdavo koridoriuose net nenutuokdami, kad kartu skęs du kartus, bet abu jie kaskart išlipdavo į krantą.
Daugiau šio autoriaus istorijų galite rasti čia.
