Tikėta, kad tą naktį mirusieji, piktosios dvasios ir raganos, vadovaujamos pragaro deivės Helos, keldavusios orgijas ir trukdydavusios ateiti pavasariui. Todėl šios nakties išvakarėse būdavo atliekamos magiškos apeigos: rengiamos triukšmingos eisenos, iki ryto kūrenami laužai, deginamos raganų iškamšos.
Seniausios Valpurgijos nakties tradicijos žinomos Skandinavijos šalyse ir Vokietijoje, ši šventė iki šiol minima ir dalyje Čekijos bei aplinkinėse Europos šalyse.
Tačiau, kaip teigia etnologė dr. Ingrida Stundžė, sąsajų su Valpurgijos nakties apeigomis galima įžvelgti ir lietuvių Užgavėnių, Jorės ir Rasų (Joninių) šventėse.
Lietuvių sakmėse ir tikėjimuose randame, kad kai kurios kaimo bendruomenės moterys-raganos, naktimis rinkdavosi ant Šatrijos kalno. Tokie jų susirinkimai taip pat būdavo pavadinami Valpurgijos naktimis, tačiau dažniausiai vykdavo Šv. Jono naktį, labai retais atvejais apie Gandrines. Raganos skrendančios ant šluotos ar piestos, o kad galėtų skristi, turinčios pasitepti tepalu, išvirtų švento Jono naktį iš rugių žiedų, rašo Lietuvos etnografijos muziejus.
Kas vyksta Valpurgijos naktį?
Manoma, kad pavadinimas „Valpurgijos naktis“ kilo nuo šventosios Valpurgos (Walpurga), anglų kilmės vienuolės misionierės, gyvenusios VIII amžiuje (710–779 m.). Ji kartu su broliu keliavo po Vokietiją, skleisdama krikščionybę ir steigdama vienuolynus. Valpurga mirė būtent balandžio 30 dieną, o vėliau buvo kanonizuota. Krikščionybei plintant, bažnyčia siekė pagoniškus ritualus ir šventes integruoti į krikščioniškąją tradiciją, taip senoji pagoniška šventė gavo šventosios misionierės vardą.
Nors skirtose šalyse tradicijos šiek tiek skiriasi, visur apeigos neapsieina be laužo, ugnies ir bėgimo per žarijas. Dalyvavusieji šventėje sako, kad tai – ritualas, padedantis apsivalyti, pasiruošti atgimimui.
„Be abejo, tokiam ritualui žmogus turi būti pasiruošęs psichologiškai, dvasiškai ir fiziškai. Jei nudegė kojas, vadinasi, buvo arba nepasiruošęs, arba pats kaltas, nes savyje turi daug vidinės agresijos, pykčio ir nepasitenkinimo“, – savaitraščiui „JI“ prieš keletą metų aiškino jauniausia Lietuvos ragane tituluota parapsichologė Neringa Saladžė.
Pasak jos, todėl norint eiti per žarijas, būtina įvertinti savo fizinį pasiruošimą. Jei bijoma, galima ir kitaip apsivalyti: apsisukti ratu, palaikyti rankas virš laužo ir pan.
Apsivalius galima išsakyti savo norus, siekius, o juos pritraukti padės vadinamosios norų sėklos, kurios gali būti ir migdolų riešutai.
„Stovėdami prie laužo laikykite kapšelį, kuriame saujelė migdolų riešutų. <...> Kiekvienas savo troškimus gali išsakyti savais žodžiais. Po tokio ritualo riešutai saugos ir teiks stiprybės“, – aiškina pašnekovė.
Lietuvoje Valpurgijos nakties tradicijos nėra taip išlikusios kaip, pavyzdžiui, Vokietijoje, kur ši šventė iki šių dienų itin spalvingai švenčiama ypač Harco kalnų regione. Pagal senovės tikėjimus, šią naktį ant aukščiausios viršukalnės – Brockeno – „suskrenda“ raganos iš visų Europos kampelių dalyvauti laukinėje puotoje su velniu. Ši vieta tapo tokia reikšminga, kad net Johanas Volfgangas Gėtė ją pasirinko kaip vieną pagrindinių scenų savo literatūros šedevre „Faustas“.
Harco gyventojai tęsia tradiciją su tikru vokišku entuziazmu. Balandžio 30-osios naktį, persirengę raganomis ir velniais, jie triukšmingai žygiuoja miestelių gatvėmis, šoka aplink laužus ir su įvairiais spektakliais bei ceremonijomis švenčia iki paryčių.
Ypatingas momentas – didžiulių šiaudinių raganų iškamšų deginimas, simbolizuojantis blogio jėgų išvarymą. Tai, vėlgi, kažkiek primena lietuviškų Užgavėnių ritualą – Morės – sudeginimą ir simbolinį žiemos išvarymą.
Verta prisiminti ir dar vieną lietuvių šventę – Jorę – pirmojo pavasario perkūno šventę, kuri taip pat siejama su gamtos atgimimu ir buvo švenčiama po pirmosios perkūnijos.
Pranašingi sapnai, burtai ir ritualai
Kaip ir Joninės (Rasos), Valpurgijos naktis laikyta palankia įvairiems burtams ir ritualams atlikti. Šiemet ji sutampa su mėnulio jaunatimi, kas vėlgi laikoma energetiškai itin stipriu metu, kai verta manifestuoti ir svajoti.
Sakoma, kad naktį iš balandžio 30-osios į gegužės 1-ąją sapnai pranašiški – jie gali atskleisti ateitį arba perduoti žinią iš anapusinio pasaulio.
Taigi, jei šią naktį leisite pievoje ir rinksite augalus, jie turės daugiau gydomųjų galių.
Jau minėti ritualai prie laužų ir ugnies buvo skirti blogųjų dvasių išvarymui, saulės pagerbimui, o taip pat – blogos energijos atsikratymui. Jos, tikėta, žmogus prikaupė per tamsųjį metų laiką – rudenį ir žiemą.
Kai kuriose šalyse būdavo tikima, kad Valpurgijos naktį surinkta rasa turi stebuklingų savybių – ja nusiprausus, moterys atgaudavo grožį ir jaunystę. Tai atspindi šios šventės glaudų ryšį su vaisingumo kultais ir gamtos atsinaujinimu.
