Sekite 15min Google
-
Lietuvių dizainerės Laura Daili kolekcija suspindėjo „Fashion For Europe“ renginyje Vienoje
-
Vasaros mados tendencijos vaikams ir jaunimui: „Vilnius Outlet“ pristatytas bendras „Catwalk“ bei „Mažoji Mis“ renginys
-
Vilnių papurtė iššaukiantis mados vakaras: ant podiumo – Vagelis ir seksualumo lavina
-
Rugpjūčio pabaigoje – išskirtinis renginys ir rekordinis skaičius kūrėjų
-
Mada, kurios dar nematėte: kristalai auginami ant audinių, o spalvas kurs augalai
Šių metų podiume tvarumas atsiskleidė gerokai plačiau nei per medžiagos pasirinkimą. Dizaineriai augino kristalus tiesiai ant tekstilės, dažymą patikėjo augalams ir gamtos procesams, kūrė iš industrijai nebereikalingų medžiagų, grąžino į madą lėtą rankų darbą ir iš kartos į kartą perduodamus amatus. Greta ekologinių sprendimų ryškiai skambėjo socialinio tvarumo, kultūrinės ir istorinės atminties, neuroįvairovės bei žmogaus santykio su drabužiu temos.
„Kasmet mūsų dizaineriai primena, kad tvarumas neturi vieno recepto. Šiemet tų interpretacijų įvairovė buvo ypač plati – nuo mokslo ir eksperimentų su medžiagomis iki labai jautrių asmeninių ar istorinių pasakojimų. Ir turbūt svarbiausia, kad vis rečiau matome tvarumą kaip papildomą kolekcijos savybę. Jaunajai kūrėjų kartai jis tampa pačios kūrybinės minties dalimi“, – sako „SUSTAINABLE FASHION WEEK Vilnius“ vadovė Indrė Jakaitytė-Gandžumian.
„Jaunieji kūrėjai labai gerai parodė, kad tvarumas dizaineriui nebūtinai reiškia apribojimą. Priešingai – kartais būtent ribotas medžiagos kiekis, jau egzistuojantis daiktas, senas amatas ar būtinybė ieškoti kito technologinio sprendimo atveria visiškai naują kūrybos kryptį. Tvarumas ne riboja kūrybą – jis ją provokuoja“, – sako „SUSTAINABLE FASHION WEEK Vilnius“ meno vadovas, dizaineris Serge Gandžumian.
Įspūdingos kolekcijos
Šou pradėjo Živilė Skurvydaitė ir jos kolekcija „Kaimo bobos“, permąstanti moters, gamtos ir drabužio santykį. Kadaise menkinamai vartotas „bobos“ įvaizdis dizainerės kūryboje tampa intuicijos, stiprybės ir savarankiškumo ženklu. Gamta čia yra ne vien inspiracija, bet ir kūrybos proceso dalyvė: audiniai dažomi augalais ir natūraliais pigmentais, pasitelkiamos shibori, ledo, garų ir spaudimo technikos, o dalį galutinio rezultato kūrėja sąmoningai palieka gamtos procesams.
Asmenišką istoriją ant podiumo atnešė iš JAV atvykęs Rashad Phos („Phos Incantation“) su kolekcija „All I Have“. Po sudėtingo gyvenimo etapo gimę drabužiai kūrėjui tapo naujo skyriaus pradžia ir savotiškais šarvais nuo gyvenimo negatyvumo, kuriuose skulptūriškumas derinamas su komfortu. Antrinis medžiagų panaudojimas yra nuosekli Rashado kūrybos dalis – jis naują gyvenimą suteikia dėvėtiems ir „deadstock“ audiniams, renkasi natūralias medžiagas, sąmoningai mažina mikroplastiko naudojimą ir kuria skirtingiems kūnams pritaikomus drabužius.
Jauniausias dalyvis per visą festivalio istoriją Domas Balaišis kolekcijoje „Perduotas gamtinis asambliažas“ ėmėsi stebėtinai plataus kūrybinio eksperimento. Jį domino, kas nutinka gamtinėms ir kitoms medžiagoms, kai jos tampa nebereikalingos ar nebeatitinka industrinių standartų. Bendradarbiaudamas su įmonėmis, ūkiais ir augintojais kūrėjas rinko plunksnas, kailio likučius ir kitas nebenaudojamas medžiagas, jas jungė su antrinio naudojimo audiniais bei siūlais. Kolekcijos idėją pratęsė ir neverbalus pasakojimas per šokį, įkvėptą Lotynų Amerikos bei Afrikos kultūrų saviraiškos.
Jomilės Uksaitės „Tolimė“ kalbėjo apie privatumo, artumo ir tikro ryšio paieškas technologijų perpildytame pasaulyje. Kūną apgaubiančios formos tapo savotiškais dėvimais prieglobsčiais, o pati kūrėja sąmoningai grįžo prie lėto rankų darbo, vietinio amato ir likutinių medžiagų. Kolekciją papildė kartu su amatininke Inga Samušiene rankomis velti vilnoniai batai, sukurti vadovaujantis „zero-waste“ principu.
Vieną labiausiai intriguojančių eksperimentų pristatė Mija Mečanecaitė („MIA MECANEC“) kolekcijoje „Simbiozė“. Samanų augimo, kristalų formavimosi ir organinių struktūrų įkvėpta kūrėja kristalus augino tiesiai ant audinio, leisdama pačiam procesui formuoti dalį drabužio paviršiaus. Rankų darbas ir lėtosios mados principai kolekcijoje derėjo su eksperimentu, o tekstilės likučiai virto naujais dekoratyviniais elementais.
Visai kitokią ateities viziją pasiūlė Motiejus Lazauskas („Performansas“) kolekcijoje „Analogai“. Postapokaliptiniame pasaulyje drabužis tampa išlikimo įrankiu ir savo istoriją nešančiu objektu, o daiktai pasirenkami ne pagal tai, kam buvo sukurti, bet pagal tai, kuo dar galėtų tapti. Įkvėpimo kūrėjas ieškojo postapokaliptiniame kine ir personažų mene, o naudotų medžiagų įbrėžimų, dėmių bei netobulumų neslėpė – ankstesnis jų gyvenimas tapo naujos estetikos dalimi.
Marijos Neimantaitės „Paklaida“ į tvarumą pažvelgė iš socialinės perspektyvos. Disleksija ir neuroįvairovė čia tampa ne trūkumu, kurį reikėtų paslėpti, o kitokiu pasaulio suvokimo ir kūrybos būdu. Vilną ir medvilnę dizainerė jungė su dovanotais siūlais bei netikėtais kasdienybės objektais – karoliukais, pieštukais, sąvaržėlėmis ar liniuotėmis, o rankomis kuriami paviršiai pabrėžė individualumą ir skirtingų patirčių vertę.
Istorinės atminties temą itin jautriai palietė Medeina Biliūtė kolekcijoje „Anapus išbalusių laukų“. Atsispirdama nuo tremties patirčių, šeimos istorijų, išsaugotų daiktų ir rankdarbių tradicijų, dizainerė tyrinėjo laiką, kai kūrybiškumas dažnai gimdavo iš būtinybės apsieiti su tuo, ką turi. Šį principą ji perkėlė ir į savo kūrybos procesą: naudojo natūralios odos gamybos likučius bei siuvimo įmonių perduotus audinius, o ribotas jų kiekis diktavo konstrukcijas, sluoksniavimą ir improvizaciją.
Evaldo Kašiubos „Nėrimasis“ tapo metaforišku išsilaisvinimo iš pertekliaus pasakojimu. Tarsi drugeliui paliekant kokoną, sunkesnės kolekcijos struktūros palaipsniui užleido vietą lengvumui ir šilko organzai. Dizaineris rinkosi natūralius pluoštus – vilną, dilgėlių pluoštą, medvilnę ir šilką – bei lėtas vėlimo ir nuno vėlimo technikas, priešpriešindamas vienetinį rankų darbą trumpalaikio vartojimo kultūrai.
Į dar senesnius kultūrinės atminties klodus atsigręžė Marija Bondarenko kolekcijoje „GODDESS“. Marijos Gimbutienės tyrinėtos Senosios Europos kultūros, Didžiosios Deivės archetipas ir neolito simbolika čia įgavo šiuolaikinę formą. Gamtos ciklų, moteriškos kūrybinės galios ir kultūrinės atminties temos susijungė su lėtosios mados, rankų darbo, mažos apimties gamybos bei ilgaamžiškumo principais.
8 jauni itališkos mados balsai
Ilgametis festivalio partneris Rome University of Fine Arts (RUFA) šiemet į Vilnių atvežė jungtinę aštuonių jaunųjų dizainerių kolekciją. Vien šiame pristatyme atsiskleidė itin skirtingas jaunosios Italijos dizainerių kartos požiūris į tvarumą – nuo rankomis ir natūraliomis priemonėmis dažomų medžiagų, džinso bei kitų tekstilės gaminių pernaudojimo iki biomedžiagų, „deadstock“ odos ir audinių, taisymo bei „zero-waste“ principų.
Greta medžiagų eksperimentų jaunieji kūrėjai kėlė ir socialinius klausimus – kalbėjo apie mados industrijos darbuotojų sąlygas, greitosios mados taršą bei atsakomybę už tai, kaip ir kiek gaminame. Kai kuriuose projektuose fizinį kūrimo procesą papildė technologijos, leidžiančios modeliuoti drabužį virtualiai ir mažinti medžiagų atliekas dar prieš pradedant gamybą.
Nuo gamybos likučių iki jutiminės mados
Iš Estijos atvykusio Rasmus Linde kolekcija „Along the Line“ išaugo iš vienos netikėtos medžiagos – Estijos avalynės gamintojų „OmaKing“ ir „Toku“ gamybos likučio, 100 proc. natūralaus vilnos veltinio. Pirminę paskirtį praradusi medžiaga dizainerio rankose tapo mados kolekcijos pagrindu. Tačiau „Along the Line“ kalba ne vien apie medžiagos transformaciją – kolekcijoje svarbus ryšys tarp kūnų, moterų giminės linija, paveldima atmintis, emocijos ir santykiai.
Olivija Steinsvik kolekcijoje „Fabricated Impasto“ į madą perkėlė tapybos kalbą. Spalva, tekstūra ir sluoksniavimas čia veikia tarsi tapybos drobėje, o pačios kūrėjos vystoma „painted fabric“ technika leidžia tekstilės likučius jungti į visiškai naujus audinio paviršius. Eksperimentuodama ir su bioplastiku, dizainerė kūrybos procesą pritaiko prie jau turimos medžiagos, užuot gaminusi naują.
Paulinos Vitauskaitės „REMAINS“ pagrindu tapo senas džinsas ir japoniška wabi-sabi filosofija, grožio ieškanti netobulume bei laiko paliktuose pėdsakuose. Dizainerė drabužius ardė ir komponavo iš naujo, tačiau sąmoningai išsaugojo jų kišenes, siūles, nusidėvėjimą ir ankstesnio gyvenimo ženklus. Patchwork principas leido panaudoti kuo didesnę turimos medžiagos dalį – į naujus paviršius grįžo net mažiausi džinso likučiai.
Socialinio tvarumo ribas toliau plėtė Grėtė Labanauskaitė („LÁBA STUDIO“) kolekcijoje „Jausmas“. Dizainerė jau ne vienerius metus nuosekliai kelia klausimą, ar mada turi būti patiriama pirmiausia akimis. Jos kūryboje drabužį galima pažinti per prisilietimą, garsą, judesį ir net kvapą, todėl kolekcija atsiveria ir regos negalią turintiems žmonėms. Tekstilę kūrėja jungė su medžiu, metalu, plunksnomis, kasdieniais objektais ir bioplastiku, madą paversdama multisensorine patirtimi.
Šventosios giraitės ir šiuolaikinė „Baltica“
Estų dizainerės Nataly Järvik kolekcija „In the Bosom of the Sacred Grove Tree“ sugrąžino į podiumą beveik iš kolektyvinės atminties išnykusią Estijos šventųjų giraičių tradiciją. Medžių dvasios, miško ritualai, protėvių istorijos ir stiprus žmogaus bei gamtos ryšys čia susitiko su mezgimu, nėrimu, vėlimu ir siuvinėjimu – amatais, kurių kūrėja mokėsi iš savo močiutės. Kolekcijoje naudotos samanos, beržo žievė, vilna, medvilnė, neapdorotas šilkas, dėvėtos bei nuo ankstesnių darbų likusios medžiagos, o tvarumas susijungė su klausimu, kaip išsaugoti ne tik resursus, bet ir nykstančias žinias.
Septintojo „SUSTAINABLE FASHION WEEK Vilnius“ podiumą užbaigė jau antrą kartą festivalyje dalyvaujantis Almantas Kunskas („House of Kunskas“) su kolekcija „BALTICA“. Dizaineris šiuolaikiškai interpretavo Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos ir Lenkijos etnografinius ornamentus bei simbolius, kultūrinę atmintį perkeldamas į šiandienos garderobą. Perdirbtos medvilnės ir poliesterio audiniai, skaitmeninė spauda bei ilgesniam dėvėjimui kuriamas kapsulinis garderobas kolekcijoje susiejo kultūrinio paveldo išsaugojimą su šiuolaikinės tvarios mados principais.
Keturių dienų fiesta su grandioziniu finalu
Finalinis mados šou užbaigė keturias dienas trukusią festivalio programą, kuri šiemet dar kartą parodė, kad „SUSTAINABLE FASHION WEEK Vilnius“ siekia kalbėti ne tik apie galutinį drabužį. Festivalis prasidėjo kūrybinėmis tvarios mados dirbtuvėmis VILNIUS TECH, o Vilniaus rotušėje surengtas „SUSTAINABLE FASHION SUMMIT Vilnius“ sujungė mokslininkus, dizainerius, dėstytojus ir mados profesionalus iš Lietuvos bei užsienio.
Konferencijoje nagrinėtos dirbtinio intelekto galimybės tvaresnei madai, naujos tekstilės technologijos, pluoštinių kanapių potencialas, biodizainas, vartotojiškumas ir žiedinės mados ateitis. Savo įžvalgomis dalijosi prof. dr. Eugenijus Skerstonas, ISM dėstytoja Kristina Maikštėnienė, FTMC mokslininkė dr. Ingrida Padleckienė, prancūzų tekstilės dizainerė Claire Deuffic, mados inžinerijos magistrė ir Europos klimato pakto ambasadorė Olesia Les, RUFA atstovė Guenda Cermel bei kiti Lietuvos ir užsienio ekspertai.
