K.Alysė pasakoja, jog ezoterika susidomėjo dar būdama 11–12 metų, kai prieiga prie informacijos buvo labai ribota. Nepaisant to, jos smalsumą žadino horoskopai žurnaluose ir teorijos apie Bermudų trikampį bei piramides. Ji prisimena, kaip vaikystėje ją močiutės vesdavo į bažnyčią, bet jau tuomet jautė, kad krikščionybė nėra vienintelė tiesa. Anot tatuiruočių meistrės, jos mąstymą ypač pakeitė kelionės po Aziją.
„Kai pamatai, kiek daug yra kitų gražių tikėjimų, pagalvoji, „kam man rinktis krikščionybę, jei ji man nevaibina?“, – pasakoja ji.
Dvasingumas – atrama ir įkvėpimas
Didžiausią įtaką K.Alysei padarė prieš 7 metus vykusi kelionė į Indiją. Anot jos, iki tol jos gyvenimas buvo pilnas reivų ir narkotikų, bet po pusantro mėnesio Indijoje ji pajuto tikėjima kažkuo aukštesniu. Kelionė iš pradžių nebuvo dvasinė – tatuiruočių meistrė į Indiją vyko mokyti anglų kalbos – bet jos metu jai teko aplankyti daug šventyklų ir susidomėti vietiniais dievais ir deivėmis. K.Alysė pasakoja, jog įdomiausia buvo pakalbėti su vietiniu jaunimu, nes jie turi labai didelę pagarbą savo tikėjimui, ko ji Lietuvoje mato nedaug.
„Kai grįžau iš Indijos, kitą dieną ėjau į festivalį, bet pajutau, kad man nebeįdomu – viskas tas pats, vien tik narkotikai. Tą festivalį pragyvenau tik dienos metu, naktimis miegojau, nors visada būdavo atvirkščiai. Nuo to laiko su vyru po truputį atsitraukėme nuo reivų pasaulio“, – pasakoja K. Alysė.
Menininkė nuo jaunystės gyvena su bipoliniu sutrikimu – patiria manijos ir depresijos epizodus. Ji pasakoja, jog ilgą laiką neturėjo emocinės atramos, bet būtent sustiprėjęs dvasingumas jai palengvino naštą.
„Kai dabar pažiūriu į draugus, kurie niekuo netiki, matau, kad jiems yra daug sunkiau išgyventi netektis, sudėtingus gyvenimo etapus“, – teigia ji.
Anot tatuiruočių meistrės, kelionė į Indiją paveikė ne tik jos požiūrį į tikėjimą, bet ir tatuiravimo stilių. Ji pasakoja, jog karjeros pradžioje jos darbai buvo tamsesni, o po kelionės kūriniuose atsirado šviesa ir harmonija.
K.Alysė taip pat pasakoja, jog iš šamano išmoko jos spinduliuojamos energijos svarbą. Anot jos, tai svarbu tatuiruojant žmogų, kad piešinys nebūtų pakrautas negatyvu.
„Iš tikrųjų, tatuiravimas yra tarsi ritualas per kraują, per skausmą. Tu palieki žmogui žymę, kurią jis nešios visą gyvenimą“, – aiškina tatuiruočių meistrė.
K.Alysė kiekvieną tatuiruotę mato kaip dėlionę, kuriai išspręsti reikia harmonijos tarp proto ir intuicijos. Anot jos, net darant paprasčiausią tatuiruotę, labai svarbu ateiti kuo geriau pailsėjus, neturėti jokių skubių reikalų, kad pilnai galėtų atsiduoti klientui.
„Klientas neateina kartą į mėnesį, kaip pas kirpėją – ką padarysi, tas ir liks. Žmogus nešioja ne tik tavo sukurtą piešinį, bet ir tavo energetiką. Teko kalbėti su klientais, kurie jau kelis metus slepia tobulai atliktą tatuiruotę, nes labai nepatiko meistro bendravimas ar energija“, – pasakoja ji.
Komercija ir ego dvasinėje sferoje
Tatuiruočių meistrė džiaugiasi, kad pastaruoju metu dvasinės praktikos populiarėja, bet neslepia nerimo dėl žmonių, kuriems dvasingumas yra tik kelias praturtėti ir tų, kurie tingi pasidomėti savo mokytojais.
„Kai dvasinė sfera pradėjo populiarėti, atsirado labai daug žmonių, kurie perskaito kokią čakrų knygą ir pradeda vesti kursus už 700 eurų. Labai svarbu įjungti blaivų protą, galbūt tu gali tiesiog perskaityti tą knygą ir išmokti tą patį?“ – pastebi ji.
Anot K.Alysės, tai, ką žmonės išmoksta per dvasines praktikas labiausiai pasireiškia ne ceremonijų metu, o kasdieniame gyvenime. Ji perspėja, jog svarbu neįstrigti cikle, kai žmogus dalyvauja ceremonijose ir mokymuose vien tam, kad dalyvautų, nes tokiu atveju dvasingumas tampa ego objektu – varžomasi, kas daugiau medituoja ir kas dažniau dalyvauja ceremonijose.
„Visi galime vaidinti dvasingus sėdėdami lotoso pozoje ir medituodami, bet kai stringi kamštyje arba patenki į avariją, pasimato, ar kažką įsisavinai iš tų patirčių. Ceremonijos yra faina ir gražu, bet reikia mokėti tai įprasminti kasdienybėje. Būna žmonių, kurie kiekvieną savaitgalį kažkur važiuoja, bet matosi, kad jie visiškai nesikeičia. Jei kažką išmokai, tai keisk savo gyvenimo būdą“, – teigia K.Alysė.
Kaip pasakoja tatuiruočių meistrė, jai didelę įtaką padarė kelionių metu patirtos šamaniškos ceremonijos, po kurių ji pajuto daug stipresnį ryšį su gamta.
„Tai labai stiprios patirtys, manau, kad labai stipriai įtakojo mano meną ir dvasingumo suvokimą. Per ceremonijas atsirado ir pagarba savo darbui, nes tatuiravimas irgi yra tam tikras ritualas. Tik, aišku, aš neduodu žmonėms patirti jokių haliucinacijų“, – juokiasi ji.
Pabėgimas į gamtą
K.Alysė teigia, jog ceremonijos su šamanais įkvėpė norą turėti vietą, kurioje galėtų pabėgti į gamtą. Ilgainiui ji įsigijo tipį – tradicinę Šiaurės Amerikos indėnų palapinę. Sklypą tipiui statyti ji gavo iš tėvo, nes šios žemės jis niekaip negalėjo parduoti – nebuvo nei elektros, nei tualeto, tik miškas ir upė. Tatuiruočių meistrė pasakoja, jog sutvarkius aplinką ir pastačius lauko tualetą, ji pradėjo drąsiems klientams siūlyti tatuiruotis ne tik studijoje, bet ir tipyje. Anot jos, ten tatuiruoti nėra lengva – nėra elektros, todėl viduje per tamsu, o lauke orai dažnai būna neperspėjami.
„Pirmą kartą, kai ten atvyko klientė, pradėjo lyti. Virš jos pastatėme paplūdimio skėtį, todėl ji gulėjo saugiai, o aš kiaurai peršlapau. Gamta yra nenuspėjama, todėl tai – iššūkis, bet man labai patinka“, – pasakoja ji.
Tatuiruočių meistrė teigia, jog nėra susidūrusi su klientais, kuriems dvasinės praktikos yra nepriimtinos. Jos manymu, dėl įvaizdžio internete ji klientus atsirenka daug ankščiau, nei jie patenka į studiją.
„Aš patraukiu savo publiką, kuri nebūtinai kažką praktikuoja, bet kuriai yra įdomu ir smagu tai patirti. Kiekvienas praktikose neša dalelę savęs, todėl labai priklauso nuo žmogaus požiūrio į gyvenimą. Jei žmogus ir taip yra negatyvus, jis tau Taro kortų skaitymą irgi padarys labai negatyvų, o jei pozityvus – net ir neigiamose kortose ras pliusų“, – aiškina tatuiruočių meistrė.
K.Alysė pabrėžia, jog tinkamo mokytojo, meistro paieškos aktualios ne tik dvasinėje sferoje, bet ir tatuiravime. Anot jos, itin svarbu su tatuiruote neskubėti, pirmiausia su meistru susitikti konsultacijai ir „apsiuostyti“.
„Dabar meistrų yra tiek daug, galima pas kiekvieną užeiti, atsigerti arbatos ir pajausti žmogaus būdą. Savo meistro ieškojau labai ilgai, perėjau per galbūt dešimt, kol radau tuos žmones, pas kuriuos aš einu su malonumu“, – pasakoja K.Alysė.
