Bitininkystės muziejuje apsilankiusi meška surengė „reviziją“: paaiškino, kodėl medus jos nedomino

Ignalinos rajone Stripeikių kaime esantis Senovinės bitininkystės muziejus traukia ne tik žmones – jau ne pirmą kartą jame apsilanko rudasis lokys. Paprastai ją domina muziejaus teritorijoje esantys bičių aviliai, iš kurių ji iškrapštydavo ir suėsdavo medų. Tačiau šiemet balandį po žiemos miego išalkusią mešką domino ne saldumynai.

Bitininkystės muziejuje šiemet jau apsilankė meška / Nuotr. iš asmeninės „Facebook“ paskyros ir Shutterstock

Pasak D.Indrašienės, būtent Stripeikiuose medžiotojų kameros dar 2021 metų gegužę pirmą kartą Lietuvoje užfiksavo mešką.

„Tąsyk ji elgėsi kaip kuklus turistas: trumpam užsuko, pasistiprino stirnų šėrykloje, kelias dienas pagyveno ir, nė neatsisveikinusi, patraukė į platesnius miškus. Bitynų tuomet nepalietė, lyg prie desertų vitrinos būtų tik akis paganiusi“, – sako muziejaus vadovė.

Tuo metu šiemet balandžio 18 d. muziejaus bityne apsilankiusios meškos pėdsakai buvo visiškai kitokie.

„<...> Sugrįžo jau nebe svečias, o tikras „revizorius“ ir bityne surengė tokį patikrinimą... Įdomiausia, kad medaus atsargos liko beveik nepaliestos – saldumynai, matyt, nebuvo prioritetas. Meška rinkosi ne desertą, o „baltyminį kokteilį“ – išlaužė būtent korius su perais. Pavasaris, panašu, padiktavo savą meniu: kai organizmui trūksta jėgų, net miško milžinė tampa tikra dietologe. Gaila bičių šeimos – ji jau buvo gražiai įsibėgėjusi, augino perus ir stiprėjo“, – apie meškos apsilankymą savo „Facebook“ paskyroje rašė D.Indrašienė.

Pasak muziejaus vadovės, kad neprašyta viešnia lankėsi, ji suprato dar pakeliui į muziejų: „Matosi, kad ėjo viena. Matyt, pavalgė ir nulapnojo ne mišku, ne pelke, o keliu tiesiai į Stripeikių kaimo centrą.“

Tomo Juknevičiaus nuotr./Senovinės bitininkystės muziejaus direktorė Danutė Indrašienė

Ne bijoti, o mokytis gyventi kartu

Muziejaus aviliai – ne vieninteliai nukenčiantys nuo meškų. Bitynus šiose apylinkėse turintys bitininkai tiek pernai, tiek šiemet jau patyrė nuostolių. Tiesa, dauguma jų džiaugiasi, kad meška nesiautėja – paprastai nuniokojami vienas-du aviliai, o kiti lieka nepaliesti.

„Kiek pasakojo apylinkėse esančių bitynų savininkai, tai tik Daunorių kaime, kuris nuo Stripeikių kaimo yra maždaug už 4 km, meška pridarė daugiau žalos – ten vienos merginos bityne po meškos apsilankymo iš 11 bičių šeimų liko tik 5-ios. Ji apsitvėrė teritoriją „elektrine tvora“. Tačiau muziejui tai nėra išeitis – juk pas mus lankosi ne tik meškos, bet ir žmonės. Todėl žvėris stengiamės atbaidyti kitaip: degiau kapų žvakę, kuri skleidžia ne tik šviesą, bet ir stiprų kvapą – meškos uoslė puiki, ji supranta, kad ten gal geriau neiti“, – portalui 15min sakė D.Indrašienė.

Pasak jos, gyvenant prie miškų, kuriuose jau nuolat gyvena meškos, reikia mokytis jų nebijoti. „Reikia ne gąsdintis ir rėkti, kad meškos – grėsmė, bet pradėti galvoti, kad meškos – mūsų kasdienybė. Ir mokytis gyventi kartu.“