Pasak D.Indrašienės, būtent Stripeikiuose medžiotojų kameros dar 2021 metų gegužę pirmą kartą Lietuvoje užfiksavo mešką.
„Tąsyk ji elgėsi kaip kuklus turistas: trumpam užsuko, pasistiprino stirnų šėrykloje, kelias dienas pagyveno ir, nė neatsisveikinusi, patraukė į platesnius miškus. Bitynų tuomet nepalietė, lyg prie desertų vitrinos būtų tik akis paganiusi“, – sako muziejaus vadovė.
Tuo metu šiemet balandžio 18 d. muziejaus bityne apsilankiusios meškos pėdsakai buvo visiškai kitokie.
„<...> Sugrįžo jau nebe svečias, o tikras „revizorius“ ir bityne surengė tokį patikrinimą... Įdomiausia, kad medaus atsargos liko beveik nepaliestos – saldumynai, matyt, nebuvo prioritetas. Meška rinkosi ne desertą, o „baltyminį kokteilį“ – išlaužė būtent korius su perais. Pavasaris, panašu, padiktavo savą meniu: kai organizmui trūksta jėgų, net miško milžinė tampa tikra dietologe. Gaila bičių šeimos – ji jau buvo gražiai įsibėgėjusi, augino perus ir stiprėjo“, – apie meškos apsilankymą savo „Facebook“ paskyroje rašė D.Indrašienė.
Pasak muziejaus vadovės, kad neprašyta viešnia lankėsi, ji suprato dar pakeliui į muziejų: „Matosi, kad ėjo viena. Matyt, pavalgė ir nulapnojo ne mišku, ne pelke, o keliu tiesiai į Stripeikių kaimo centrą.“
Ne bijoti, o mokytis gyventi kartu
Muziejaus aviliai – ne vieninteliai nukenčiantys nuo meškų. Bitynus šiose apylinkėse turintys bitininkai tiek pernai, tiek šiemet jau patyrė nuostolių. Tiesa, dauguma jų džiaugiasi, kad meška nesiautėja – paprastai nuniokojami vienas-du aviliai, o kiti lieka nepaliesti.
„Kiek pasakojo apylinkėse esančių bitynų savininkai, tai tik Daunorių kaime, kuris nuo Stripeikių kaimo yra maždaug už 4 km, meška pridarė daugiau žalos – ten vienos merginos bityne po meškos apsilankymo iš 11 bičių šeimų liko tik 5-ios. Ji apsitvėrė teritoriją „elektrine tvora“. Tačiau muziejui tai nėra išeitis – juk pas mus lankosi ne tik meškos, bet ir žmonės. Todėl žvėris stengiamės atbaidyti kitaip: degiau kapų žvakę, kuri skleidžia ne tik šviesą, bet ir stiprų kvapą – meškos uoslė puiki, ji supranta, kad ten gal geriau neiti“, – portalui 15min sakė D.Indrašienė.
Pasak jos, gyvenant prie miškų, kuriuose jau nuolat gyvena meškos, reikia mokytis jų nebijoti. „Reikia ne gąsdintis ir rėkti, kad meškos – grėsmė, bet pradėti galvoti, kad meškos – mūsų kasdienybė. Ir mokytis gyventi kartu.“

