Manote, kad viską apie jas žinote? Drįstume pasiginčyti.
Kaip skelbia Valstybinė miškų tarnyba, Lietuvoje galima rasti ne tik triskiautę žibuoklę (Hepatica nobilis), bet ir kitų rūšių, kurios žydi ankstyvą pavasarį. Tiesa, išvydę jas dažnai galbūt net nepagalvotumėte, kad tai – žibuoklė.
Pagrindinės Lietuvoje augančių ir žydinčių žibučių rūšys yra:
Triskiautė žibuoklė (Hepatica nobilis) – labiausiai paplitusi, dažniausiai mėlyna ar violetinė, pasitaiko ir rožinių bei baltų žiedų.
Baltagalvė žibuoklė (Anemone nemorosa) – dar vadinama miškine našlaite, dažniausiai balta su gelsvu žiedlapio centru. Ji mėgsta lapuočių miškus ir šlaitus, žydi masiškai, sukurdama baltą kilimą po medžiais.
Geltonžiedė žibuoklė (Anemone ranunculoides) – retesnė, geltona, dažniausiai auga derlinguose humusinguose miškuose ir pamiškėse.
Margalapė žibuoklė (Hepatica transsilvanica) – labai reta, kartais sutinkama selekcijose, pasižymi margais žiedais arba skirtingų atspalvių pereinamaisiais žiedais.
Žiedų įvairovė ir biologiniai ypatumai
Botanikų teigimu, vaikštinėjant miške atkreipkite į žibučių žiedus. Jie gali skirtis dydžiu, žiedlapių skaičiumi ir forma. Pavyzdžiui, triskiautės žibuoklės paprastai turi 6–7 žiedlapius, bet gamtoje pasitaiko ir 12–14 turinčių egzempliorių.
Spalvų paletė taip pat gali maloniai nustebinti: esame įpratę, kad žibutės turi mėlynus, kartais – violetinius žiedlapius. Tačiau neretai jų būna ir margų.
Šiuos skirtumus lemia ne tik genetika, bet ir aplinka – dirvožemio derlingumas, pH, drėgmė, šviesa bei temperatūra.
Žibuoklės žydi anksti, dažnai dar prieš pasirodant medžių lapams, naudodamos praėjusiais metais sukauptas maisto medžiagas. Dalis rūšių sėklas platina skruzdėlės, todėl augalai plinta gamtoje ir kiekvienais metais gali nustebinti naujais žiedais.
Šiemet pirmąsias žibutes greta Vilniaus žmonės pastebėjo jau kovo 11-ąją.




