Viešbutukas ant ratų
Kovo pradžioje su Turkijos turizmo agentūra leidausi į vieną įsimintiniausių savo gyvenimo kelionių – beveik 2000 kilometrų riedėjau Rytų ekspresu (turk. Doğu Ekspresi). Su šiuo naktiniu keleiviniu traukiniu iš viso prakeliavau apie 32 valandas, ir kiekviena iš jų buvo įsimintina.
Savo kelionę pradėjau Turkijos šiaurės rytuose įsikūrusiame Karse. Šis miestas turi išties gilią istoriją. Senovėje dabartinio Karso vietoje gyvenvietę įkūrė armėnai, vėliau ją užėmė turkai seldžiukai, mongolai, Timūras, Rusijos imperija, kol galiausiai nuo 1921 metų miestas atiteko Turkijai.
Atvykusi į Karso traukinių stotį, iš karto patekau į žmonių būrį. Pasirodo, susidomėjusių Rytų ekspresu išties netrūksta. Suskambus kvietimui susėsti į savo vietas, visi kaip vienas puolėme lipti pro traukinio duris. Viduje mano akį iškart patraukė mielai šviečiančiomis lemputėmis išpuoštas koridorius.
Lygiai tokį patį grožį radau ir įėjusi į savo kupė. Nuotaika iš karto pasidarė šventiška. Nieko nelaukdama, puoliau apžiūrėti vietą, kurioje praleisiu šitiek laiko. Negalvojau, kad kelionė traukiniu gali būti tokia patogi: čia ir minkštos kėdės, kurias atvertus gauni lovą, ir šaldytuvas, ir kriauklė. Kaip mažas viešbutukas ant ratų!
Pastatų grožis – pripažintas pasaulyje
Kadangi kelionė prasidėjo jau vėlai vakare, nusprendžiau eiti pailsėti, kad kitą dieną pilna jėgų gėrėčiausi Turkijos grožiu. Nors bedardant traukiniui iš pradžių ir buvo sunku užmigti, visgi pailsėjau stebėtinai gerai. Ryte prabudau nuo saulės spinduliukų, kurie kuteno man veidą. Ir labai apsidžiaugiau. Pro langą pamačiau nuostabius, oranžiniu atspalviu nusidažiusius Turkijos laukus su kur ne kur pūpsinčiomis sniego krūvėlėmis. Pasaka, o ne vaizdas.
Neilgai trukus, maždaug 7 valandą ryte, pasiekėme pirmąją Rytų ekspreso stotelę: Erzindžaną – miestą šiaurės rytų Turkijoje, garsėjantį savo tekstilės ir maisto pramone. Šiame krašte sustojome trims valandoms. Per jas spėjome daug ką nuveikti: ir pro kanjoną praeiti, nuo kurio atsiveria vaizdas į žalsvos spalvos vandenį, ir vietos kavinėlėje sočių pusryčių užvalgyti (teko gardžiuotis net keliomis rūšimis sūrių), ir šiaip turkišką dvasią pajusti – atrasti, koks jausmas, gyvenant tarp kalnų.
Sugrįžę į traukinį, nieko nelaukdami judėjome toliau. Po kelių valandų pasiekėme jau kitą maršruto stotelę – Divrihį, 11 tūkstančių gyventojų turintį miestą Sivaso provincijoje, įsikūrusį ant švelnaus upės šlaito.
Garsėja jis savo Didžiąja mečete ir ligonine, į kurias plūsta keliautojai iš viso pasaulio. Šie pastatai akį prikausto visiems tikintiesiems ir ne tik jiems. Sunku nuspręsti, kur gražiau – išorėje ar viduje. Ne veltui šie XIII amžiaus pastatai yra įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą dėl išskirtinių raižinių ir architektūros.
Pats Divrihio miestas yra be galo jaukus – siauromis gatvelėmis čia galėtum vaikščioti visą dieną. Čia galima surasti tiek daug kilimėlių, medvilnės ir vilnos tekstilės gaminių, kad net akys raibsta. Keletą jų, apėjusi vietines parduotuvėles, ir aš prigriebiau į namus kaip suvenyrus.
Istorijos prieskoniai
Pratęsę kelionę traukiniu, po kelių valandų pasiekėme patį provincijos centrą – Sivasą. Plačiame upės slėnyje įsikūręs miestas garsėja savo prekyba ir pramone, be to, yra ir svarbi vieta šalies istorijai. Būtent čia 1919 m. nuo rugsėjo 4 d. iki 11 d. vyko Sivaso kongresas – Turkijos nacionalinio judėjimo asamblėja, kuri padėjo pagrindą Turkijos nepriklausomybei. Dabar pastatas, kuriame vyko Sivaso kongresas, atviras visuomenei kaip muziejus. Jį kelionės metu irgi teko aplankyti.
Skaniai pavakarieniavę turkiškos virtuvės patiekalų (jie kupini stulbinančių skonių), sugrįžome atgal į traukinį ir susiruošėme dar vienai nakvynei. Antroji naktis man buvo dar lengvesnė nei pirmoji – traukinio bildėjimas net savotiškai užliūliavo. Net nepajutau, kaip prašvito. Pro langą pamažu ėmė ryškėti gyvenamųjų namų kontūrai, automobiliai, kaminai. Pasirodo, mes jau įvažinėjome į Ankarą – galutinę savo maršruto stotelę.
Išlipusi Turkijos sostinės stotyje lengvai atsikvėpiau. Nors įsivaizdavau, kad 32 valandas trukusi kelionė traukiniu mane nemenkai išvargins, buvo priešingai – jaučiausi kupina energijos toliau tyrinėti turkišką paveldą, tradicijas ir maistą. Pasiėmusi daiktus su grupe skubėjau aplankyti Anatolijos civilizacijų muziejų, Ankaros pilį ir senamiestį, kur išbandžiau turkišką kavą ir prisipirkau papuošalų.
Apie tai, kiek daug patyriau per tokį trumpą laiką, giliau susimąsčiau jau tik grįžusi į Lietuvą. Turkija – tokia plati šalis, o jos apvažiavau net 2000 kilometrų. Pamačiau tiek daug kontrastų, tiek daug spalvų, tiek daug kultūrų – sunku būti išsirinkti, kas patiko labiausiai. Jeigu netikite, būtinai Rytų ekspresą išbandykite ir patys. Pažadu – nesigailėsite.
