Kur pažvelgsi, ten sniegas
Kovo pradžioje turėjau unikalią progą su Turkijos turizmo agentūra nuvykti į Karsą – miestą, įsikūrusį šios šalies šiaurės rytuose. Vos nusileidus oro uoste, teko pamiršti visus stereotipus, kuriuos apie Turkiją nešiojausi galvoje. Skruostus man ten kandžiojo šaltukas, o žemę nuklojęs sniegas buvo toks baltas, kad teko prisimerkti.
Pasirodo, Karse, įsikūrusiame 1750 m aukštyje, žiemos būna labai šaltos. Vidutiniškai temperatūra čia siekia apie -15 °C, tačiau gali nukristi ir iki -30 °C. Šiame regione sninga išties dažnai ir gana gausiai – įprastai balta danga užklojusi miestą išbūna maždaug keturis mėnesius.
Toks žiemiškas klimatas nulemia ir nemažai veiklų, kuriomis galima užsiimti atvykus į Karso apylinkes. Pavyzdžiui, vos už keliolikos kilometrų nuo miesto centro, keliautojai gali aptikti neįtikėtino grožio Sarikamišo slidinėjimo kurortą, kuriame vietą suranda ir profesionalai, ir dar tik pirmą kartą ant slidžių užlipantys žmonės.
Slidinėjimui ir snieglenčių sportui čia įrengta daugiau nei 20 km trasų, o sniego storis žiemą įprastai siekia 1,5 metro. Kaip aiškina vietiniai, kurortas savo sniego kokybe čia niekuo nenusileidžia Alpėms. Tačiau Sarikamiše ir nėra tiek prisigrūdę žmonių (todėl nereikia laukti eilėje), ir per piniginę pramogos ne taip kerta. Na, tai kodėl gi į šią išskirtinę vietą nenuvykus?
Ne ką mažiau įspūdingos pramogos Karso regione laukia ir nuvykus prie Čildyro ežero, kurio plotas siekia net 123 kvadratinių kilometrų. Žiemos metu šis vandens telkinys visiškai užšąla, todėl galima juo vaikščioti skersai ir išilgai. Stovėdama ant šio ežero ir žvelgdama į tolumoje boluojančius kalnų ir gyvenamųjų namų kontūrus, net pamiršau, kad po manimi iš tiesų yra vanduo, o Čildyras vietomis siekia net 42 metrų gylį.
Besižvalgant aplink, pamažu iki manęs atsklido švelnus varpelių garsas. Atsisukusi į pusę, iš kurios jis sklido, pamačiau elegantiškai artėjančią karietą – arklių tempiamas roges, į kurias žmonės kviečiami įšokti. Toks smagus pasivažinėjimas ežero ledu jau daug metų džiugina tiek vietinius, tiek ir turistus.
Arkliams lekiant visu greičiu, vėjas nuo pat šaknų taip pakedena plaukus, jog atrodo, lyg būtum patekęs į tikrą pūgą. Tiesiog neįmanoma sulaikyti šypsenos – taip gera matyti į šonus besitaškantį sniegą ir nuklysti taip giliai link ežero vidurio, kur pėsčiomis gal ir nedrįstum nužingsniuoti.
Taip smagiai beleisdama laiką, apie ore tvyrantį šaltuką net pamiršau. Visgi šalia stūksojęs stiklinis namelis su krosnele viduje kvietė susišildyti skaniu gėrimu.
Po jo skubėjau apžiūrėti dar vieno grožio – šalia stūksojusio iglaus, eskimų žiemos namelio. Maniau, kad tokių surasti galima tik kur nors už poliarinio rato, tačiau Turkija ir vėl sugebėjo mane nustebinti.
Griuvėsiai liudija ilgą istoriją
Po tokių man gana ekstremalių veiklų, panorau šiek tiek atsipūsti. Todėl leidausi į artimesnę pažintį su svarbiu istoriniu, religiniu ir architektūriniu Karso regiono palikimu. Pasirodo, miestas turi išties gilias šaknis ir dėl jo skirtingos tautos ne kartą nuožmiai kovojo.
Senovėje dabartinio Karso vietoje gyvenvietę įkūrė armėnai. 9–10 a. ši teritorija priklausė Armėnijai, buvo Bagratidų dinastijos centras. Vėliau, 11 a., ją užėmė turkai seldžiukai, 13 a. – mongolai, 1387 metais – Timūras. Nuo 1546 metų Karsas priklausė Turkijai, o 1731 metais buvo nesėkmingai apgultas persų. Po 1877–1878 metais vykusio karo teritorija atiteko Rusijos imperijai, kol galiausiai nuo 1921 metų vėl atiteko Turkijai.
Vienas iš daugelio simbolių, primenančių apie seną miesto istoriją, yra Karso pilis, kurią vietiniai vadina Kars Kalesi. Ji pastatyta dar 1153 m. ir prijungta prie miesto sienų, kurios iškilo maždaug tuo pačiu metu.
Bėgant metams, pilis buvo keliskart nugriauta ir atstatyta. Šiuo metu ten išlikusios kareivinių liekanos, amunicijos sandėlis ir nedidelė mečetė, kuri buvo atstatyta 1990-aisiais. Svarbu ir tai, kad pilis stovi ant kalvos Karso upės vingyje – o nuo ten atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas į miestą.
Netoli Karso galima surasti ir įspūdingus viduramžių armėnų miesto – Ani – griuvėsius. Šie guli prie pat gilaus tarpeklio, žyminčio dabartinę Turkijos sieną su Armėnija. Nuvykusi ten, atsidūriau taip arti pastarosios šalies, kad plika akimi galėjau matyti vėjyje besiplaikstančią jos vėliavą.
Ani miestas kadaise apėmė didžiąją dalį dabartinės Armėnijos ir rytinės Turkijos. Jis dažnai buvo vadinamas „1001 bažnyčios miestu“, nors jų buvo žymiai mažiau. Iki šiol archeologai ir istorikai yra atkasę 50 bažnyčių, 33 urvų koplyčias ir 20 koplyčių. Tarp žymiausių miesto pastatų buvo Ani katedra, kuri siejama su ankstyvaisiais gotikinės architektūros pavyzdžiais.
Bevaikščiojant po kadaise išdidžiai į viršų išstypusių pastatų liekanas, sunku patikėti, jog, remiantis skaičiavimais, tai kažkada buvo vienas didžiausių pasaulio miestų, kuriame gyveno daugiau nei 100 000 gyventojų. Taip norėtųsi pamatyti, kaip tada šioje vietoje virė gyvenimas. Kažin ar ir tada žmonės žiūrėjo į juos supančią gamtą ir negalėjo atsistebėti?
Platusis sūrių pasaulis
Bevaikštinėdama jaukiomis Karso miesto gatvėmis, iškart atkreipiau dėmesį, kad čia kone kas penktoje parduotuvėje prekiaujama vienu ir tuo pačiu produktu – sūriu. Pasirodo, jo Karso regione pagaminama nežmoniškai daug – jis net laikomas Turkijos sūrio sostine. Ne veltui čia įsikūręs, anot vietinių, ir didžiausias pasaulyje sūrio muziejus. Jį, žinoma, privalėjau aplankyti.
Netoli Karso miesto, Bohatepės kaime, esantis sūrio muziejus iki 2010-ųjų buvo apleistas pieninės pastatas, tačiau vėliau jį nuspręsta restauruoti. Jame žaismingai eksponuojama viskas, kas susiję su sūriu: nuo gyvulių, iš kurių pieno gaminamas šis produktas, iki gamybos procese naudojamų įrankių – virimo aparatų, mielių statinių ir druskos formelių.
Muziejuje susipažinti galima su daugiau nei 30 skirtingų rūšių sūrių ir kaip jie išvysta dienos šviesą. Be kita ko, čia organizuojami degustaciniai renginiai, kurių metu galima patiems šių gėrybių paskanauti, o vietoje veikiančioje parduotuvėje jų dar ir galima įsigyti lauktuvių.
Visų 30-ies sūrio rūšių savo kelionės metu, žinoma, nespėjau paragauti, tačiau su pačiais populiariausiais – Karso vizitinėmis kortelėmis – tikrai susipažinau. Ekskursiją po nepaprastą sūrių pasaulį man pravedė „sūrio meistru“ save vadinantis Ali Gokeris.
Jo surengtos degustacijos metu ragavau tiek garsiojo „Gravyer“, tiek „Malakan“, tiek „Dil“, tiek ir „Tulum“ sūrio, kuris kiekvienas pasižymėjo unikalia spalva, tekstūra ir skoniu.
Ko gero, didžiausią įspūdį man paliko ketvirtasis – „Tulum“ – sūris. Įdomu tai, kad jis gaminamas iš ožkų pieno ir brandinamas ne kur kitur, o ožkos odos apvalkale (su šiuo apvalkalu sūrio galima net nusipirkti parduotuvėje).
Kad gomurys per daug neapsiveltų nuo sūrio, degustacijos metu „sūrio meistras“ mums davė paragauti ir kitų vietos delikatesų: medaus, „köme“ (tradicinio turkiško saldėsio, pagaminto iš granatų ir riešutų) bei „pekmez“ – vynuogių melasos.
Ką išsinešu iš šios kelionės?
Kelias dienas pabuvusi Karse, supratau vieną dalyką – apie Turkiją aš iki šiol nežinojau beveik nieko. Taip, kaip įsivaizdavau šią šalį, buvo tik labai maža dalis tiesos. Iš tikrųjų realybė pasirodė esanti daug spalvingesnė, nei galėjau tikėtis.
Slidinėjimo kurortai, pramogos ant ledo, vietoje brandinamas sūris – tai vos keletas dalykų, kuriuos dar ilgai iš šios kelionės prisiminsiu. O ko nepaminėjau, būtinai turite nuvažiuoti ir pamatyti patys.
