Neseniai 37-ąjį gimtadienį atšventęs vyras jau seniai yra žinomas Velofano pseudonimu. Keliautojas tikrai nepyksta ant automobilių ir jų neniekina. Tiesiog – kiekvienas turi savo aistrą. Imantui automobilis yra transporto ar greito susisiekimo priemonė – tikras gyvenimas nespėja paskui automobilį.
Beje, jei norite sužinoti, kur šiuo metu yra keliautojas Imantas, ar norite paremti jo kelionę – visą informaciją galima rasti Velofano instagramo ar feisbuko paskyrose.
Aplink pasaulį – antras dublis
Prieš 7 metus Imantas pradėjo per dieną numinti iki 100 kilometrų. Suprato, kad tai tikrai ne riba. Lietuvos šimtmečio proga sumanė dalyvauti „Northcape4000“ – tai vienos ilgiausių Europoje dviračių varžybų, kurios prasideda prie didžiausio Italijos Gardos ežero ir baigiasi Norvegijoje.
100 kilometrų atrodė lyg lengva kasdienė mankšta.
Prieš tai reikėjo šiek tiek pasitreniruoti, todėl per dieną nuvažiavo iki Estijos – daugiau nei 320 kilometrų. Kitądien grįžo. Po tokių treniruočių 100 kilometrų atrodė lyg lengva kasdienė mankšta.
Po minėtų varžybų, kurios siekia apie 4300 kilometrų, Imantui tarsi užaugo sparnai ir gimė daug svajonių. Suprato, kad jam labiau patinka varžytis su savimi, o ne kitais dviratininkais. Gal keliauti aplink pasaulį? Taip ir padarė. Apsiginklavo visais reikalingais dalykais ir iškeliavo. Suko per Europos šalis, Turkiją, Kazachstaną – iki pat Japonijos.
„Iki pandemijos numyniau apie 19 tūkstančių kilometrų. Gal būčiau keliavęs iki šiol, jei ne pandemija. Griežti reikalavimai tiesiog privertė grįžti namo ir visa tai pralaukti“, – pasakoja Velofanas.
Namuose bandė susikurti kitokį – pastovesnį ir sėslesnį gyvenimą. Važinėjo vietinėse varžybose. Tačiau buvo kažkas ne taip – tarsi širdis uždaryta. Kai virusas atslūgo, suprato, jog jo niekas Lietuvoje nelaiko: „Esu laisvas žmogus – nusprendžiau tęsti kelionę aplink pasaulį, tačiau jau į kitą pusę. Svajonių kelionė – dublis antras! Manau, kad po kelerių metų turėčiau grįžti į Lietuvą jau nuo Azijos pusės“.
Šis etapas prasidėjo Europoje. Jis dviračiu nuvažiavo iki Amsterdamo, o iš ten skrido į Venesuelą. Persikėlė į Kolumbiją. Tuomet – skrydis iki Buenos Airių. Taip skristi tiesiog buvo gerokai pigiau.
Bendrai šiame etape nuvažiuota jau per 20 tūkst. kilometrų.
Nuo ten – vėl tik dviračiu. Numynė iki Ugnies žemės – piečiausio Pietų Amerikos taško ir kilo aukštyn per Argentiną, Čilę, Peru, Boliviją, Kolumbiją. Neseniai Imantas įveikė Panamos kanalą. Bendrai šiame etape nuvažiuota jau per 20 tūkst. kilometrų. Ateityje planuoja nemažai laiko praleisti keliaudamas po Meksiką. Po metų turėtų stabtelėti Čikagoje. Iš ten – Kanada, Azija ir Lietuva.
Pietų Amerika – išbandymų žemynas
Imantas dažnai bendrauja su panašaus likimo žmonėmis, kurie dabar yra kelyje. Pavyzdžiui, būtent jis visada žemaitiškai kalbančiam Pauliui Samoškai pasiūlė aplankyti aukščiausiai (5100 metrų) esantį La Rinkonados miestą Peru. Jei norisi aštrių pojūčių – pirmyn. Imantui pavyko ten pernakvoti, tačiau iškart pajuto, kad vietinių yra akylai stebimas.
Imantas pabrėžė – keliauti tolyn nėra taip pavojinga, tačiau pakanka per staigiai pakilti pustrečio kilometro aukštyn ir gali labai negerai baigtis. Imantas tai patyrė savo kailiu. „Argentinoje pakilau per staigiai nuo 2,5 iki beveik 5 kilometrų. Buvo labai prastas kelias ir vyliausi, kad nereikės grįžti, tačiau mirti nenorėjau.
Tai buvo baisiausia patirtis per visą 19 mėnesių kelionę. Sukaupiau paskutines jėgas ir nusileidau žemyn. Visu kūnu jaučiau – jei pasiliksiu – tai bus gyvenimo kelionės pabaiga“, – pamena Velofanas
Tai buvo baisiausia patirtis per visą 19 mėnesių kelionę.
Šiandien keliautojas sako, kad Pietų Amerikos žemynas iš tiesų yra kupinas didžiulių išbandymų ir ypatingai sudėtingas kelionėms dviračiu. Vos pradėjo kilti iš piečiausiai esančios Ušuajos, atsidūrė tikroje, visai nelietuviškoje, žiemoje.
„Sausa, jokių kritulių, bet naktys – giedros ir labai šaltos. Buvo ir 20 laipsnių šalčio. Vėliau Argentinoje, Čilėje, Bolivijoje, Peru visada buvau labai aukštai. Ilgą laikė pūtė stiprus priešpriešinis vėjas – dienų dienas vos krutėjau į priekį. Per laiką visi kalnai ėmė atrodyti vienodi. Ekvadore – 30–40 šilumos. Pakylu į kalnus – 15, jau gaiviau, tačiau viskas įveikiama ir viskas turi savo žavesio“, – pasakojo Imantas.
Panama yra graži ir klampi
Imantas pastebėjo, kad Pietų Amerikoje žmogus gali būti pavojingesnis už bet kokį gyvūną. Pumos, gyvatės ir net skyles palapinėje iškandančios skruzdėlės – visa tai natūrali gamta, prie kurios galima prisitaikyti, o skyles užklijuoti. Baltasis šiame žemyne – gringo, keliaujantis bankomatas:
„Beje, apie Kolumbiją daugiausiai girdėjau blogų perspėjimų, tačiau realybė buvo kiek kitokia – žmonės labai geranoriški, gal kiek mažiau kalba. Būdavo – paduoda šokoladuką ir palinki geros kelionės. Pavojingiausias, žinoma, Darjeno tarpeklis – praktiškai neįveikiamas ruožas tarp Kolumbijos ir Panamos. Susimokėjusius už dalį kelio, per jį lydi narkotikų kartelis, tačiau yra tarpas, kur niekas jokių garantijų nesuteikia. Šiuo keliu niekam nerekomenduojama vykti“.
Panamoje Velofanas susidūrė su ypatinga kliūtimi. Pasirodo, Panamos kanalą dviračiu ar pėsčiomis galima kirsti tik keliose tam skirtose vietose, kurios nėra labai įdomios. Kitose vietose – tik automobiliu. Taip gavosi, kad reikėjo 100 kilometrų grįžti nuobodžiu keliu arba judėti iki kito tilto ypatingai sudėtingu maršrutu.
Panamoje Imantui net akys ant kaktos iššoko.
Kas galėjo pagalvoti, kad bus išties taip sudėtinga. Kone visą kelią teko bristi per raudoną kibų purvą – po kelis kilometrus per dieną. Vienur kitur aptikdavo gyvenvietes. Žmonės jam vis kartojo, kad čia neįmanoma pravažiuoti, tačiau šiaip taip pavyko.
Beje, Panamoje Imantui net akys ant kaktos iššoko – žiūri, kad pakrantėje stovi du keltai, kurių pavadinimai – „Palanga“ ir „Baltija“. Nemažai Lietuvos gyventojų tokius dar pamena.
Pakrantėje stovi du keltai, kurių pavadinimai – „Palanga“ ir „Baltija“.
Vėliau paaiškėjo, kad šią mįslę jau buvo įminęs dar vienas pasaulio keliautojas „Gabalėliai Lietuvos“ autorius Augustinas Žemaitis. Jis savo įrašuose prieš keletą metų minėjo, kad lietuviški Smiltynės perkėlos keltai „Palanga“ ir „Baltija“ sujungė Panamą su Bokas del Toro provincija – pagrindiniu Panamos kurortu. Iki tol kurortą buvo galima pasiekti tik per Kostą Riką. Tai užtrukdavo apie porą dienų. Keltai buvo nupirkti, tačiau išsaugojo savo originalius pavadinimus.
Kaip dviratis nugalėjo automobilį?
Imantas savo kelyje per Pietų Ameriką ne kartą fotografavosi prie apleistų automobilių, o vienoje vietoje rado ir traukinių kapines. Simboliška – kažkas jau niekada nevažiuos ir liks rūdimis, o jo dviratis jau įpusėjo antrą kelionę aplink pasaulį. Dabar pakeitė keletą susidėvėjusių detalių ir toliau juda.
„Turiu vairavimo teises nuo pilnametystės. Automobilį, atrodo, taip pat visada turėjau. Kai ėmiau aktyviau važiuoti dviračiu, pastebėjau, kad numinu gerokai daugiau nei nuriedu mašina. Jau keletą metų ši transporto priemonė man nėra labai aktuali – keliauju aplink pasaulį tik dviračiu – jokių pavėžėjimų, nors yra siūlančių“, – pasakojo dviratininkas.
Automobilis neteikia kelionės malonumo.
Keliautojas akcentavo, kad, nustojus vairuoti, atsirado daugiau laiko kitokioms veikloms ir pomėgiams. Tačiau panašu, kad jam tai nutiko dar organiškiau – automobilis tiesiog po truputį tapo labiau našta nei patogi susisiekimo priemonė. Jei vairuoji – nemini dviračio. O jei kur nuveži dviratį – turėsi grįžti pasiimti automobilio.
Keliaudamas aplink pasaulį Imantas suvokė, kad visas laikas yra jo. Jis neprivalo tam tikro atstumo įveikti per nustatytą laiką. Jei kokioje šalyje jis turi svajonę – stengiasi ją išpildyti. Pavyzdžiui, per Kalėdų laikotarpį niekur nemynė. Ilsėjosi, keliavo po Galapagus. Ekvadore šiek tiek keliavo autobusu:
„Man – visai kitaip nei benzingalviams – automobilis neteikia kelionės malonumo. Man nebaisios eismo spūstys. Keliaudamas aš visada sportuoju, o tai jau gamina vidinę pozityvią chemiją. Gamta ir vėjo švilpesys ausyse. Kiekviena diena – atradimas. Nežinai, kas laukia už posūkio“.
