Kiekvieną kartą prieš įvažiuodami į naują šalį jaučiame nerimą kažkur giliai, lengvą tokį, persimaišiusį su jauduliu ir entuziazmu. Vėl nauji pinigai (šįkart Argentinos pesai), kitokia ispanų kalba, kai žodžiai iš argentiniečių burnų krenta greičiau ir pašvepluodami. O kur dar visos tos mažos smulkmenos, kurias reikia išmokti kad ir kur beatvyktume – naujos žodžių reikšmės ir vartojimas, nauja tvarka ir naujos taisyklės.
Ne paslaptis, kad savo biudžete matome ne ką kitą, kaip didelį raudonuojantį neigiamą skaičių, kuris mums nesuteikia jokios vietos improvizacijoms, išskyrus tuos atvejus, kai šios improvizacijos taupo pinigus. O ir gandai apie kainas Argentinoje nebuvo iš piršto laužti – infliacija milžiniška, o paskaičiavus, kiek brango turistinės paslaugos, matyt, galėtume skelbti katastrofą.
Pirmiausiai tai transportas, kur mūsų pirmasis pusantro šimto kilometrų atstumas autobusu yra pabrangęs dvigubai! Tačiau, iš kitos pusės, tai viena saugiausių šalių ir net „Lonely Planet“ vietomis siūlo tranzuoti, o ne važiuoti autobusu.
Be jokių problemų mes pereiname pasieniečių postą ir su visu svoriu ant pečių kulniuojame link miesto krašto, iki ženklo, kuris praneša apie miesto pabaigą. Tikimės sustabdyti pakeleivingą mašiną, kuri mus nemokamai ar bent už mažesnę kainą nei autobusas nuveš iki Humahuaka miestelio.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Garažas |
Pirmos dienos Argentinoje bus pilnos gerų ženklų, sakančių, kad čia bus jėga! Dar nepriėjus miesto krašto, pasienietis su vyšnine „Renault 19“, tokia kaip pats kažkada turėjau, sustoja mums einant gatve ir klausia, kur mums reikia. Pasaka, ane? Dar neištiesėme rankos, o mašinos jau stoja.
Nuotaika puiki. Kelias tiesus, kaip ateivių iš aukštai su liniuote nubrėžtas, platus asfaltas su dviem geltonom linijom per vidurį kažkuo primena amerikietiškuose filmuose matytus vaizdus, bet prisideda beribės platybės, už kurių šmėkščioja kalnų siluetai. Taip nuvažiuojame pusę kelio, bet kelioms mašinoms nesustojus stabdome mokamą autobusą, nes netrukus sutems.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Humahuako gatvės |
Humahuaka yra kelių tūkstančių gyventojų miestelis tokio paties pavadinimo slėnyje, kurį iš abiejų šonų spaudžia daugiaspalviai melsvai žalsvai gelsvai raudoni kalnai. Čia mes pradedame prisijaukinti Argentiną ir tai vėl malonios staigmenos – „hostelis“, pigiausias mieste, yra toks geras, kad nupučia visus Bolivijos ir daugelį Peru nakvynės vietų kartu sudėjus, ir tai šis „hostelis“ daro vos įkvėpęs: personalas paslaugus ir pareigingas, kambarys ne tik švarus bet ir jaukus, geriausias dalykas, kad bendras kambarys per du aukštus ir antrame vos dvi lovos, tai išeina kaip dvivietis kambarys, virtuvė nedidelė, bet gerai įrengta ir aprūpinta. Bendras vaizdas tikrai puikus ir pagaliau tai nebe tie nuobodūs betoniniai kelių aukštų namai, kurių tik fasadai būdavo kitokie, o vidus visad kaip iš kokios „Senukų“ išparduotuvės. Čia, Argentinoje, viskas daryta pasitelkiant vaizduotę, o ne kaimyno patirtį.
Aišku, kaina gerokai aukštesnė nei kitose šalyse, bet čia jau nieko nepadarysi, panašu, kad su viskuo taip bus, o kad Bolivijoje nenusipirkome palapinės, esame patys kalti – tikėjomės sutikti keliaujančių į šiaurę iš Argentinos ir pirkti gerą naudotą, bet nesusitikome ir nenusipirkome. Reikės šią klaidą ištaisyti.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Prekyba |
Kuo toliau, tuo geriau – užuot ieškoję pigios kavinės, turėdami jaukų „hostelį“ einame į turgų, kur, be šviežių daržovių, nusiperkame pusę kilogramo puikiausios jautienos išpjovos vakarienei. Ji buvo tokia gera, kad net iškepus aliejuje ant keptuvės jaučiau jautienos aromatą ir skonį – nereikia jokių prieskonių, tik prieš kepant pabarstyti ir įtrinti druska. Mmmh...
Dar po dienos mes vėl ant kelio, kuriame judėjimas toks pat retas, kaip kokiam dzūkiškame vieškelyje – per nepilną valandą pravažiuoja kokie aštuoni automobiliai ir vienas jų sustoja. Mokytojas iš Humahuako savo visureigiu važiuoja su reikalais į artimiausią didmiestį ir nesibodi pamėtėti mus 50 kilometrų iki Tilkaros. Nors kelionė nekainavo, šįkart neapsieinu be nuostolių: mokytojui per žioplumą palikau savo padirbtus „Rayban“ saulės akinius. Gaila jų ne todėl, kad geri buvo, bet todėl kad simbolizavo pačias sėkmingiausias derybas – kai Kusko gatvės prekeivis siūlė juos pirkti už 50 solių, galiausiai nusiderėjau iki 15-os – čia geriau nei kokia kainapjūtė.
Tilkaros „hostelyje“ nusprendžiau, kada galiu jo virtuvei duoti dešimt balų – taigi nuo šiol dešimtasis balas bus duodamas tada ir tik tada, kai „hostelis“ turi „grill“ keptuvę – tokią su iškilimais, kuri ant kepamų dalykų palieka neva grotelių žymes – man tai puikus gaminimo įrankis, o kai esi Argentinoje, jis kone būtinas ir privalomas. Nereikia aliejaus, o iškepta mėsa beveik tokia, kaip būtų kepta ant grotelių, gal tik to lengvo dūmo ir anglies skonio nėra.
Dar mėsos, dar mėsos: per tris dienas du kilogramai susisumavo ir susivalgė, taigi visi, kurie „Facebook“ žinutėmis grasinote mus atmaitinti Lietuvoje ir grąžinti tuos porą numestų kilogramų, galite nusiraminti, nes čia žada puikiai pasidarbuoti argentiniečiai mėsininkai. Negaliu atsistebėti, kaip jie čia dirba – pjausto pjūklais, smulkintuvais, peiliais ir pateikia puikiausią mėsos gabalą, kurį belieka dėti ant keptuvės, grotelių ar į puodą. Visokie pirkėjo nepageidaujami riebalai ir gyslos metami į šiukšles, o ne ant svarstyklių.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Pasikeitęs kraštovaizdis |
Tilkara be tuščio bindzenimo pasiūlė ir kelių valandų žygį, kad nepriprastume per daug prie tinginiavimo ir apsivalgymo. Nors vėjuotas kelias aukštyn buvo pradėjęs kelti abejones, ar vertėjo čia eiti, pamatę velnio gerklę (isp. – garganata del diablo) apsidžiaugiame, kad neperkalbėjo. Nenusakomo gylio properša tarp dviejų kalnų, į kurią čia pat leidžiasi tekantis upės vanduo, aplink save pamėtė porą takų, nuo kurių viskas matosi vis kitu kampu.
Grįžę atsidarome butelį vyno, apie kurį pradėjome svajoti dar Kolumbijoje. Pirmasis ragautas argentinietiškas vynas buvo geras tik tuo, kad buvo pirmasis po ilgo vyno celibato, antrasis tik tuo, kad butelis buvo didelės talpos, bet šįkart Tilkaroje mums pasisekė, nes vynas, nors ir jaunas, buvo tikrai skanus.
Po visų tų dienų Ekvadore, Peru ir Bolivijoje, kai niekada nežinai, ką gausi valgyti, kai virtuvę norisi aplenkti per keletą kilometrų, kai žmonės į tave žiūri kaip į užsienietišką pinigų maišą, Argentina yra tikra atgaiva, sanatorija, kur maloninančios procedūros yra visur, kad ir ką bedarytum. Skubu tik pridėti, kad nesuprastumėt, jog Ekvadoras, Peru ar Bolivija mums nepatiko – patiko, ir labai, tik čia kitaip ir kasdieniai dalykai lepina labiau. Svarbiausia, kad čia kartais galime pasimiršti esantys turistai.
Po sočios vakarienės judrioje „hostelio“ virtuvėje derinamės paskutines detales dėl mūsų viešnagės Saltoje, kur link keliame nykščius jau kitąryt.
Daugiau skaitykite: Greitgrisim.lt
