Sekite 15min Google
Kelionių tinklalapio Autokeliautojas.lt autorius Aurelijus Tvaska į Rumuniją iš pradžių taip pat nežiūrėjo kaip į svajonių kryptį. Vis dėlto žmonos pasiūlymas ir geri neseniai Rumunijoje apsilankiusių keliautojų atsiliepimai paskatino pakeisti kryptį.
Apie tai, kokią Rumuniją jis atrado, kas labiausiai nustebino, kiek kainuoja kelionė ir kodėl šioje šalyje verta nebijoti stereotipų, – pokalbis su keliautoju.
– Kas paskatino jus pasirinkti Rumuniją kaip kelionės kryptį?
– Kelionė į Rumuniją nebuvo mano svajonė. Veikiau priešingai – labiau norėjau į Italiją. Pačią idėją pasiūlė žmona, prisiklausiusi neseniai Rumunijoje keliavusių žmonių atsiliepimų.
Apie sostinę Bukareštą girdėjome įvairių nuomonių, tačiau apie šiaurinę šalies dalį – Maramurešą, Transilvaniją – atsiliepimai buvo tik geri. Smalsumas nugalėjo.
Žinoma, tai buvo ir nauja kelionės kryptis, todėl atsirado papildomas stimulas – įkelti kelionės aprašymus į mano tinklalapį Autokeliautojas.lt.
– Koks buvo pirmasis įspūdis atvykus į šią šalį ir kaip jis keitėsi kelionės metu?
– Pirmas įspūdis nebuvo pats geriausias. Kažkoks neišvaizdus pasienio miestelis, gatvėje valkataujantys šunys, prie valiutos keityklos durų stovi romė, ant rankų supdama kūdikį. Netoliese stoviniuoja keli tamsaus gymio vyrai.
Na, žinoma... – pagalvojau. Moteris paprašys išmaldos, o jeigu neduosiu, vyrai ateis „į pagalbą“.
Vietinių nuoširdumas ir draugiškumas buvo tikrai nuostabus.
Tačiau netrukus paaiškėjo, kad „baimės akys didelės“. Niekas į mane net dėmesio neatkreipė.
O toliau viskas buvo tik geryn. Pakelėje sustojome nusipirkti arbūzo. Sumokėjau, gavau grąžą ir bandžiau perskaičiuoti pinigus. Pardavėjas pasakė frazę, kuri tuo metu mane suglumino: „Mes čia žmonių neapgaudinėjame“.
Vietinių nuoširdumas ir draugiškumas buvo tikrai nuostabus. Važiuojant per kaimelius ant suoliukų sėdintys žmonės, pamatę užsienietiškus automobilio numerius, mums pamojuodavo. O einant pėsčiomis sutikti žmonės sveikindavosi.
– Kuo Rumunija labiausiai skiriasi nuo to, ką apie ją įsivaizdavote prieš kelionę?
– Įsivaizdavau, kad tai ganėtinai atsilikusi agrarinė šalis, gausiai apgyvendinta romų, su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Tačiau visi stereotipai dužo.
Čia gerokai švariau negu mano pamėgtoje Pietų Italijoje.
Mūsų lankytame šiauriniame regione matėme vos kelis romų kaimus. Kur kas daugiau buvo gyvenviečių, įkurtų vengrų – net vietovardžiai ten rašomi dviem kalbomis.
Žinote, kas mane labiausiai nustebino? Švara. Net važiuojant per gana skurdžius rumuniškus kaimus niekur nesimatė šiukšlių. Čia gerokai švariau negu mano pamėgtoje Pietų Italijoje.
– Kokie žmonės, vietos ar patirtys Rumunijoje jums paliko didžiausią įspūdį?
– Atsakymui reikėtų ne vieno straipsnio, todėl ir šios kelionės aprašymas mano tinklalapyje yra kelių dalių. Ne todėl, kad labai ilgai keliavome, o todėl, kad patyrėme labai daug.
Jeigu trumpai – maistas, žmonės, kainos ir Trasfegerešano kelias.
Maistas – natūralus, be sintetikos. Žmonės – labai draugiški. Kainos, palyginti su lietuviškomis, – žemos.
O Transfegerešano keliu tiesiog reikia važiuoti. Ir, žinoma, būtinai pamatyti meškas, įpratusias elgetauti pakelėse.
– Ką, jūsų nuomone, lietuviai dažniausiai neteisingai įsivaizduoja apie Rumuniją?
– Kad čia nesąžiningi žmonės, daug vagysčių ir apgavysčių. Mes su tuo nesusidūrėme nei kaimuose, nei miestuose.
Čia gerokai švariau negu daugelyje Pietų Europos šalių ar Balkanuose.
Kitas dalykas – jau minėta švara. Čia gerokai švariau negu daugelyje Pietų Europos šalių ar Balkanuose.
Dar vyrauja nuomonė, kad Rumunijoje atsiskaitymai vyksta tik grynaisiais. Tame yra tik dalis tiesos. Mes maždaug 90 procentų vietų, net turguje, atsiskaitydavome kortele. Tiesa, kalnuose ne visada yra interneto ryšys, todėl tada grynieji pinigai tikrai praverčia.
– Jeigu reikėtų vienu sakiniu įtikinti žmogų aplankyti Rumuniją, ką jam pasakytumėte?
– Skanu, pigu, nepaprastai gražu ir autentiška.
– Ar keliaujant po Rumuniją teko maloniai nustebti dėl kainų – maisto, apgyvendinimo, paslaugų?
– Teko, bet ne visur.
Čia galėčiau palyginti su Lietuva. Pavyzdžiui, karčiamoje „Mingė“ Priekulėje kainos gali gerokai skirtis nuo Šilutėje esančios „Klumpės“, nors tarp šių vietų – vos 30 kilometrų. Panašiai ir Rumunijoje. Galima rasti visaip.
Bet jeigu apibendrintume, restorane pavalgyti galima beveik dvigubai pigiau nei Lietuvoje. Mūsų vakarienės sąskaita dviem žmonėms retai viršydavo 30 eurų.
Turguje kainų skirtumas dar didesnis. Apgyvendinimas taip pat pigesnis, tik kuro kainos panašios į lietuviškas.
Atskira tema būtų šeimininkų, pas kuriuos gyvenome, svetingumas. Gyveni sodyboje ar pensione – šeimininkai vaišina savo gamybos vynu, o neretai ir „palinka“ – tai naminukė iš kriaušių. Patiekia puikius pusryčius iš vietinių produktų, rūpinasi kiekvienu tavo žingsniu.
Gal ir keista, bet mažiausiai „pliusų“ surinko prabangus viešbutis Brašove. Europinė virtuvė ir atitinkamai europinės kainos, tačiau servisas... sovietinis.
Daugiau Aurelijaus Tvaskos kelionų pasakojimų rasite – Autokeliautojas.lt
