Autoriaus kelionių filmus galima rasti „Youtube“. Daugiau naujienų – „Facebook“ ir „Instagram“.
Mano tikslas paprastas – nusikelti laiku atgal į akmens amžių. Gyventi tarp genties, stebėti, suprasti ir pajusti jų pasaulį iš vidaus.
Pirmieji įspūdžiai mundari stovykloje
Vidurdienį pasiekiu mundari gyvenvietę. Aplink tylu – mažai žmonių, mažai gyvulių. Daugiausia matyti besiilsintys vyrai ir vaikai, kurie turi savo kasdienius darbus – surinkti karvių mėšlą.
Džiovintas mėšlas bus panaudotas krosnims kūrenti, šildymui ir net higienai.
Naktį pririštos karvės „užminuoja“ visą teritoriją, o rytą vaikai viską kruopščiai surenka, bet ne dėl švaros ar tvarkos – džiovintas mėšlas bus panaudotas krosnims kūrenti, šildymui ir net higienai. Pelenai, likę po deginimo, tarnauja kaip natūralus „muilas“ kūnui ir plaukams.
Šalia rusenančių laužų naktį būna šilčiau, o dūmai atbaido vabzdžius. Toks jų pasaulis – paprastas, bet tobulai pritaikytas išgyvenimui.
Ginklai, karvės ir konfliktai
Mundari vyrai atrodo ramūs, bet istorijos apie juos – priešingos. Dar visai neseniai ši gentis buvo apsiginklavusi „iki dantų“. Konfliktai tarp genčių čia dažniausiai kyla dėl karvių vagysčių arba ganyklų.
Jaunuoliai, neturintys savo bandos, bet norintys vesti, kartais rizikuoja viskuo – eina vogti galvijų. Tokios vagystės dažnai baigiasi kruvinais susirėmimais, kartais – mirtimi.
Vyriausybė bandė šį smurto ratą sustabdyti įvairiomis nuginklavimo kampanijomis. Iš pradžių žmones skatino atiduoti ginklus mainais į grūdus, įrankius ar net karves. Vėliau siūlė mokymus: mechanikos, siuvimo, medžio darbų.
Tokios vagystės dažnai baigiasi kruvinais susirėmimais, kartais – mirtimi.
Kai kuriose vietose valdžia netgi įrengė šulinius ar mokyklas kaip padėką už atiduotus ginklus. Tačiau nepasitikėjimas tarp genčių ir vyriausybės buvo stipresnis – žmonės bijojo, kad be ginklų taps neapsaugoti nuo kaimynų.
Taip ir šiandien Pietų Sudane nuginklavimas išlieka sudėtinga tema – nepasitikėjimas, nesaugumas ir skurdas vis dar stipresni už vyriausybės pažadus.
Mundari pasaulis: karvės – gyvenimo šerdis
Mundari gentis priklauso Nilo slėnio tautoms, o jų gyvenimo būdas – unikalus net Afrikos mastu. Viskas sukasi aplink karves.
Karvės kraujas čia laikomas maistu.
Karvė čia – ne tik gyvulys. Tai šventybė, statusas, valiuta ir gyvybė viename. Jos simbolizuoja turtą ir vyriškumą. Jos maitina, šildo, puošia, saugo.
Karvės kraujas čia laikomas maistu. Vyras atsargiai praduria gyvulio kaklo veną, prileidžia kraujo į moliūgo kiautą ir, kol jis šiltas, išgeria. Gyvulys nenukenčia – vena greitai sugyja.
Mundari neskerdžia karvių net bado metu, nes tai reikštų turto sunaikinimą. Pienas ir kraujas – pagrindinis jų baltymų šaltinis, o mėšlas – degalai ir trąšos.
Tikėjimas ir dvasinis pasaulis
Mundari religija – animistinė. Jie tiki, kad kiekvienas akmuo, medis ar gyvulys turi savo dvasią. Karvės laikomos dievų dovana ir ryšiu su dvasiniu pasauliu.
Ritualai dažnai apima aukų ceremonijas, kurios skirtos užtikrinti derlių, sveikatą ar taiką. Dvasiniai lyderiai kviečia lietų ar taiką tarp genčių pasitelkdami senovines apeigas, kurios perduodamos iš kartos į kartą.
Santuoka ir šeimos tradicijos
Mundari santuoka – tai ne tik meilės ryšys, o dviejų šeimų sandoris. Ji užtikrina statusą, ekonominį stabilumą ir taiką.
Mergaitės ištekinamos vos sulaukusios brendimo, dažnai – 12–15 metų. Jaunikiai turi sumokėti nuotakos kainą karvėmis, kurios skaičius priklauso nuo merginos grožio, ūgio ir šeimos statuso.
Aukštos ir tvirtos merginos vertinamos brangiausiai – už jas gali tekti sumokėti šimtus galvijų.
Mergaitės ištekinamos vos sulaukusios brendimo.
Vargingos šeimos neretai parduoda jaunesnes dukras, kad tik gautų bent kelias dešimtis karvių.
Poligamija čia įprasta. Kiekviena papildoma žmona – prestižo ženklas. Bet yra ir praktinė priežastis: po gimdymo moterys 3 metus vengia lytinių santykių, tikėdamos, kad kitaip vaikui „neaugs kojos“. Todėl vyrai, norėdami išlikti aktyvūs, tiesiog perka dar vieną žmoną.
Kasdienis maistas
Mundari vyrai – tvirti, raumeningi, aukšti, bet jų mityba itin paprasta: pienas, kraujas ir sorgo košė. Kartais, ypatingomis progomis, per vestuves ar sutartį, jie paskerdžia ožką.
Tai vienintelės mėsos dienos metuose.
Pelenų kultūra
Mundari kūnai dažnai būna sidabriškai pilki – tai ne dažai, o pelenai. Jie tepasi jais nuo galvos iki kojų. Pelenai saugo nuo saulės, vabzdžių ir maliariją platinančių uodų.
Bet tai turi ir dvasinę reikšmę – pelenai simbolizuoja švarą, ryšį su žeme ir protėvių dvasiomis.
Net karvės čia puošiamos pelenais ir moliu – jų ragai formuojami grakščiai, lyg meno kūriniai. Kiekviena karvė turi savo stilių, savo „parašą“.
Laikas akmens amžiuje
Gyventi tarp mundari, reiškia pamatyti, kaip prieš tūkstančius metų atrodė žmonija. Be elektros, be laikrodžių, be sienų. Tik dulkės, karvės, dūmai ir žmonės, gyvenantys pagal gamtos ritmą.
Ir kai kitą kartą sakysime, kad „gyvenimas sunkus“ – verta prisiminti mundari. Jie neturi nieko, bet atrodo turintys viską: bendruomenę, tikėjimą ir aiškią prasmę.
Mano įspūdžiai
Kelionė pas mundari buvo viena įspūdingiausių ir kartu labiausiai sukrečiančių mano patirčių. Atrodo, tarsi laikas čia būtų sustojęs. Jie gyvena taip, kaip mūsų protėviai galbūt gyveno prieš kelis tūkstančius metų – viskas paremta instinktais, papročiais ir bendruomenės taisyklėmis, kurios jiems atrodo visiškai natūralios.
Mergaitės čia vertinamos karvėmis.
Stebėti, kaip tėvai derasi dėl dukrų kaip dėl turto, buvo sunku suprasti vakarietišku protu. Mergaitės čia vertinamos karvėmis, jų likimai nusprendžiami anksti – dar prieš spėjus suprasti, kas yra laisvė ar pasirinkimas.
Tai pribloškia, bet kartu verčia mąstyti: kiek daug pasaulyje yra skirtingų „tiesų“, priklausančių nuo vietos, kurioje gimsti.
Autoriaus kelionių filmus galima rasti „Youtube“. Daugiau naujienų – „Facebook“ ir „Instagram“.
