Nostalgijos elementai
Nuo 1988 m. visos Ignaliną supančios pakrantės būdavo apsėstos studentų ar pavienių iškylautojų. Penktadienio pavakarės ar šeštadienio rytmečio traukinių sąstatai iš Vilniaus atbildėdavo iš 8 vagonų. Pakretuonės stotelėje traukiniui būdavo beviltiška sustoti minutei, užtrukdavo 5-ias, nes koks 80 turistų su 40 baidarių vos spėdavo iššokti iš traukinio.
Pakeliui iki Kretuono ežero jau skambėdavo Atgimimo laikų dainos, o pavakarę vykdavo kolektyviniai apsilankymai kaimynų palapinėse. Kartais rytinis išvykimas baidarėmis nusikeldavo vos ne iki vidudienio.
Vėlavimų kaltininkės – „atominės“ rusakalbės moterys iš Visagino, Ignalinos atominės elektrinės. Jos bėgdavo nuo degtine nusitašiusių vyrų pasiguosti elitui – studentams iš Vilniaus. Jų pasiūla buvo plati – Vilniaus universiteto istorikai, geologai ar matematikai. Neretai visos šios linksmybės pasisukdavo neįprasta linkme – išsiskyrimais su kursiokėmis iš Vilniaus.
Audringo šėlsmo į valias būdavo ir Palūšės kempinge. Sankt Peterburgo aukštuomenė vasarą ištisiems mėnesiams įsikurdavo ignaliniečių namuose ar vasarnamiuose, o štai paprastesnei liaudžiai tikdavo ir kiek aptriušę kempingo nameliai, nuo kurių iki paplūdimio – apie 300 metrų.
Gamta domisi mažiau
Įvairius Ignalinos gyvenimo tarpsnius stebėjęs Ažušilėje įsikūręs biologas Pranas Zubrickas tuos laikus mena kiek kitaip. Gamta domėjosi ir atvykėliai iš plačiosios Rusijos, ir lietuviai. Traukdavo net į 10 dienų žygius pėsčiomis ar baidarėmis, o per porą parų pasiekdavo kad ir Vingio parką.
„Žingeidumas, naujų potyrių troškimas – taip apibūdinčiau 1975–1990 metais stovyklavusią kartą“, – sako P.Zubrickas, į žygius lydėjęs gal 100 grupių.
Lankytojų akys sužvilga, kai užsimenama apie avilių stogus kilnojančias meškas.
Kaip tų laikų prisiminimai Prano sodyboje vaisius krauna 13 skirtingų atmainų riešutmedžių, iš kurių pirmieji „Ideal“ buvo pasodinti dar 1981 metais. Atvykėliams būdavo smalsu pažinti nendrynus, vietinę – kiek neįprastą – fauną ar florą, pagauti vieną kitą stambesnį ešerį ar lydeką. Juokais būdavo sakoma, kad pelekai didesni nuo Ignalinos atominės radiacinių dalelių.
Prano žodžiais, dabar šis susidomėjimas gamta mąžta. Viską keičia „gamtos pažinimas“ iš interneto. Net neįprasti meteorologiniai reiškiniai, kai vasara nusikelia į rugsėjį, o šaltos kaip viduržiemy gegužės naktys menkai ką domina. Tačiau lankytojų akys sužvilga, kai užsimenama apie avilių stogus kilnojančias meškas.
„Keista, kad dabar dažnai šiuolaikinis jaunimas dirbtinio intelekto klausia, kokia upe plaukiama nuo vieno Ignalinos rajono ežero iki kito“, – teigia P.Zubrickas, kurio nuostabai dabartiniai iškylautojai į poilsiavietes geresniam miegui atsiveža ir raminamųjų vaistų.
„Visiems bandau kartoti – gamta gydo, vaistų nereikia“, – sako vedlys po Ignalinos gamtos lobius.
Ateitis – ir masiniai žygiai
Tačiau Marija Garejeva Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko Lankytojų aptarnavimo skyriaus vedėja, pastebi, kad Lietuvą tiesiog užvaldė masinių žygių, kurie suburia auksinį jaunimą, manija.
Štai prieš keletą savaičių per griežtai saugomą rezervato teritoriją, lydint parko darbuotojui, kulniavo 500 žygeivių. Jiems viskas buvo įdomu. Nebuvo palikta nė mažiausios šiukšlės. Tokių sąmoningų žygeivių kasmet gausėja vos ne geometrine progresija.
Būtent tarp jų populiarėja iš Islandijos nusižiūrėtas sumanymas į žygius pasiimti popierinius maišelius nuosaviems ekskrementams. Priežastis paprasta – absoliučiai nieko negalima palikti gamtoje.
Šio pavasario žygeivių hitas buvo pėsčiomis eiti Birvėtos upelio vaga. Tam reikėjo ir dvasinės, ir fizinės ištvermės. Vandens temperatūra upėje buvo tik keli laipsniai, jis siekdavo iki juosmens.
Susidomėjimo sulaukia ir Bitininkystės muziejus. 4 hektarų teritorijoje ant Tauragnos upelio pakrantės sukurta „Odė bitei“ pakeri vokiečius ar prancūzus, tačiau kiek mažesnio dėmesio sulaukia iš vyresnio amžiaus tėvynainių.
„Bitininkystės muziejų bandome populiarinti rengiant medaus festivalius ir patyrimines edukacines programas“, – sako šio muziejaus puoselėtoja Danutė Indrašienė, kurios gyvenimo kredo yra bet ką įtikinti, kad bitė, dinozauro laikų amžininkė, yra pati geriausia gydytoja bei inžinierė.
M.Garejeva pastebi, kad vasaros savaitgaliais labiausiai aplipęs būna Šiliniškių gūbrio apžvalgos bokštas, iš kurio matosi raiškus kalvagūbrio ir ežerų kraštovaizdis.
Gan neįprasta rytą praleisti labiausiai į rytus nutolusiame Vosiūnų kaime, kur saulė teka maždaug pusvalandžiu anksčiau nei, tarkime, Nidoje.
Savaitgaliais labiausiai aplipęs būna Šiliniškių gūbrio apžvalgos bokštas.
Ignalinos krašto turistinį potencialą įrodo tai, kad vien pagal oficialią statistiką čia yra 1800 lovų apnakvindinimui bei 1500 baidarių vandens turistams.
Svaigu ir Rojuje
Gamtos tyrimų centro mokslininkas dr. Jono Satkūnas siūlo tautiečiams nusibelsti į Rojaus kaimą, kur vyko lietuviškos komedijos „Lietuviškos grožybės“ epilogo veiksmas.
Būtent čia daug metų darbavosi Adomas Hrebnickis (1857–1941), pirmasis augalų išteklių kaupėjas ir tyrinėtojas. Jis 1890 metais iš uošvio gavo 14 ha akmenuotos, kalvotos ir netinkamos žemdirbystei žemės, vadinamos Velnyne, tačiau A.Hrebnickis čia nusprendė įkurti gražią, tarsi rojų, vietą ir užveisė didelį, per 1000 vaismedžių veislių turintį, sodą.
Būtent čia daug metų darbavosi Adomas Hrebnickis.
Nuo 1922 metų jis čia nuolatos gyveno, platino mažai žinomas Lietuvoje obuolių veisles. Jis ištyrė 629 obelų, 223 kriaušių, 240 slyvų, 105 vyšnių bei kelias dešimtis vaiskrūmių veislių, pats augino ne tik vietines, bet ir įvežtas iš Rusijos, Lenkijos, Vokietijos, JAV vaismedžių veisles, tyrė derlumą, tręšimą, stebėjo atsparumą šalčiams.
A.Hrebnickis surado, ištyrė ir platino iki tol pomologams nežinomas, bet Lietuvos soduose auginamas vaismedžių veisles ir pavadino jas savaip – „Beržininkų ananasas“, „Beržininkų avietinis“, „Gerkonių avietinis“, „Lietuvos cukrinis“, „Lietuvos pepinas“, „Panemunės baltasis“, „Jono pepinas“.
Išvykstant iš Ignalinos, autobusų stotyje būtina aplankyti „Humoro stotelę“. Šioje parodoje – daug sarkastiškų kūrinių, o šypsena pravers sekmadienio vakarą, kai į Vilnių rieda sausakimši traukiniai ir gali tekti pastovėti.
