Sekite 15min Google
Druskos karavanai ir balta jūra
Danakilio širdyje telkšo Asalės druskos ežeras – akinamai balta lyguma iki pat horizonto, po plonu vandens sluoksniu slepianti storą druskos plutą. Saulei tekant balos virsta veidrodžiais, kuriuose atsispindi žara, o po kojomis traška druskos kristalai – gamtinis pėdų masažas, kokio nepasiūlys joks kurortas.
Druska čia – ne vaizdas, o pragyvenimas. Šimtmečius per Danakilį traukė kupranugarių karavanai, gabenantys iškirstas druskos plyteles į Etiopijos aukštumas: druskos luitai, vadinami amolėmis, ilgus amžius Etiopijoje atstojo pinigus – jais buvo mokami atlyginimai ir perkamos prekės. Karavanai traukia iki šiol, tik prie jų prisidėjo sunkvežimiai, o druskos kasėjai į baltąją lygumą važiuoja net naktinėmis pamainomis. Afarai, šioje dykumoje gyvenanti tauta, laikomi vienais ištvermingiausių žmonių pasaulyje – sunku nesutikti, kai jų kasdienybė yra vieta, į kurią kiti atvažiuoja trumpam ir tik gerai pasiruošę.
Spalvos, kurių žemėje nesitiki
Už druskos lygumos laukia Dalolas – vieta, kurią sunku aprašyti nenuslystant į fantastiką. Karštosios versmės čia išneša į paviršių mineralus, ir jie sugula į darinius, primenančius nematomo menininko skulptūras: baltus, geltonus, oranžinius, žalius. Baseinėliuose kunkuliuoja rūgštis, aplink formuojasi trapūs sieros kristalai, garuoja fumarolės, o spalvos tokios ryškios, tarsi kažkas būtų pasukęs gamtos sodrumo rankenėlę iki galo. Vaikštoma čia atsargiai ir tik su vietiniais palydovais – po trapia pluta slepiasi karšti rūgšties telkiniai. Pats žodis „dalol“ afarų kalboje reiškia irimą, suirimą – vargu ar įmanoma tiksliau pavadinti vietą, kur žemė tirpsta akyse. Mokslininkams Dalolas įdomus dar ir kaip gyvybės riba: jo rūgščiausiuose šaltiniuose ieškoma atsakymo, kokiomis sąlygomis gyvybė apskritai įmanoma – ir kokia ji galėtų būti kitose planetose.
Dar viena Danakilio įžymybė – Erta Ale, vienas iš vos kelių pasaulio ugnikalnių, kurio krateryje dešimtmečius tyvuliuoja atvira lavos ežero akis. Afarai jį vadina rūkstančiu kalnu, o kopiama į jį naktį, pemzos ir lavos trupiniais, su žibintuvėliais ir ginkluota palyda – pasienio su Eritrėja regione saugumas vis dar rimtas reikalas. Ugnikalnis gyvena savo ritmu: vieną naktį rodo lavą, kitą – tik dūmų debesis ir į kraterį byrančius pelenus. Gamta čia tvarkaraščių nesudarinėja.
Danakilio pakraštyje laukia ir netikėčiausia atgaiva – Afderos druskos ežeras. Jo vanduo toks sūrus, kad kelia kūną tarsi Negyvoji jūra, o pakrantėje trykšta dešimtys karštųjų versmių: išsimaudžius sūriame „kisieliuje“, druską galima nusiplauti karšto gėlo vandens upelyje. Aplink ežerą – druskos džiovinimo laukai, dar viena šio krašto pragyvenimo šaka.
Bažnyčios, į kurias reikia lipti uola
Tigrajus – Etiopijos civilizacijos lopšys, ir jo kalnai atrodo taip, tarsi būtų sukurti slėpti šventoves: į dangų besistiebiantys smiltainio pirštai, iečių viršūnes primenančios uolos, plynaukštės su stačiais šlaitais. Gheraltos masyve į uolas iškaltos dešimtys bažnyčių, ir garsiausia jų – Abuna Yemata Guh, tituluojama sunkiausiai pasiekiama šventove pasaulyje. Kelias į ją – kopimas stačia septynių metrų uolos siena, kur vietiniai pagalbininkai rodo, kur dėti ranką ir koją, paskui siauri karnizai virš prarajos ir ankštas plyšys vietoj durų. Netoliese, Mariam Korkor komplekse, į kalno viršūnę veda siauras plyšys tarp dviejų uolų su gamtos sudėliotais bazalto laiptais, o smiltainyje per šimtmečius maldininkų kojų išmintos pėdos pavirtusios giliomis vagomis – takas, kurį trynė trisdešimt kartų. Viduje laukia atlygis: VI amžiaus bažnyčia su nepaprastai išsilaikiusia sienine tapyba – sausas kalnų oras freskas išsaugojo geriau nei bet koks restauratorius.
Krikščionybė čia įsišaknijo anksčiau nei beveik visoje Europoje: Aksumo karalystė ją valstybine religija paskelbė IV amžiuje – pagal legendą, sirų išminčius į tikėjimą atvertė karalius dvynius, ir iš tų laikų Tigrajuje išliko iš vientisos uolos iškaltų bažnyčių, laikomų vienomis seniausių pasaulyje. Vėlesnes uolų šventoves kūrė kiti iš Sirijos atkeliavę šventieji išminčiai. Vėlesniais amžiais bažnyčios buvo keliamos į vis sunkiau pasiekiamas vietas – ir nuo priešų, ir dėl to, kad kelias pas Dievą neturi būti lengvas. Kai kurios jų nukentėjo per pastarąjį Tigrajaus karą, bet tradicija gyva: ankstyvą rytą siauriausiu karnizu į bažnyčią basas kopia ir devyniasdešimtmetis šventikas.
Karalystė, mačiusi Romą
Tigrajuje stovi ir seniausias išlikęs statinys Etiopijoje – Jehos šventykla, suręsta VIII amžiuje prieš mūsų erą, dar iki Romos įkūrimo. Jos akmenys suleisti taip tiksliai, kad peilio ašmenų tarp jų neįkiši, o statė ją paslaptinga Damato civilizacija, prekiavusi dramblio kaulu ir smilkalais bei naudojusi Sabos raštą – iš jo išsivystė gyzų kalba, kuria iki šiol rašomos Etiopijos ortodoksų knygos, ir dabartinė amharų abėcėlė. Vėliau čia iškilo Aksumo imperija, kurią III amžiaus persų išminčius Manis įvardijo tarp keturių didžiųjų pasaulio galybių – greta Romos, Persijos ir Kinijos. Aksumo didybę iki šiol liudija monolitinės stelos – iš vientiso granito luito iškalti obeliskai, kurių didžiausias siekė 33 metrus ir buvo bene didžiausias žmonijos kada nors bandytas pastatyti monolitas. Vieną 24 metrų obeliską 1937-aisiais Mussolinio įsakymu italai išsivežė į Romą – Etiopija jį atgavo tik 2005 metais, ir tai buvo viena sunkiausių meno kūrinių repatriacijų istorijoje: obeliską teko pjaustyti į tris dalis ir skraidinti didžiausiu pasaulyje transporto lėktuvu. O Aksumo katedroje, etiopų įsitikinimu, iki šiol saugoma tikroji Sandoros skrynia – pamatyti jos negali niekas, išskyrus vieną sargu paskirtą vienuolį.
Netoliese – ir Adva, vieta, kurios vardą verta žinoti kiekvienam: 1896 metais Etiopijos kariuomenė čia sutriuškino italus, ir tai lėmė, kad Etiopija liko vienintele Afrikos šalimi, apgynusia nepriklausomybę nuo Europos imperijų. O visai šalia – Negašas, kur VII amžiuje prieglobstį nuo persekiojimų rado pirmieji pranašo Mahometo pasekėjai. Juos priėmė krikščionis karalius, ir šis svetingumo gestas islamo istorijoje minimas iki šiol.
Danakilis ir Tigrajus – turbūt kontrastingiausia pora, kokią gali sudėti į vieną kelionę: apačioje verda rūgštis ir lava, viršuje, už kelių valandų kelio, ant uolų viršūnių gieda šventikai. Bet būtent toks yra šis kraštas – žemė, kuri dar tik formuojasi, ir civilizacija, kuri skaičiuoja trečią tūkstantmetį.