Ankstesnę pasakojimo dalį rasite paspaudę čia.
Bet pats žinomiausias dirbtinis Dubajaus epizodas yra Palmių salos. Pagrindinė sala, kurią mes įsivaizduojame kaip pačią palmę, yra Džumeiros sala. Tai – dirbtinai supilta sala, kuri kartais pavadinama aštuntuoju pasaulio stebuklu.
Ji tikrai graži, tačiau tik žiūrint per lėktuvo langą. Būnant joje, gali jaudinti nebent mintis nuo žinojimo, kad stovite Palmių saloje. Nieko įspūdingo ten nėra, todėl viešint Dubajuje siūlyčiau negaišti jai laiko. Didelis minusas, kad sala yra gana atoki ir į ją pėsčiomis nenueisi.
Aš to nežinojau, todėl, kaip pareigingas turistas, nusisamdžiau taksi ir besidžiaugdamas akistata su aštuntuoju pasaulio stebuklu, nekantraudamas vykau į salą. Nuvykus pasidarė gaila laiko ir pinigų, išleistų taksi.
Kita vertus, reikia žinoti, kad taksi Dubajuje pasivažinėti tikrai teks ir nemažai. Atstumai mieste milžiniški ir objektai, kurie vizualiai atrodo esantys labai šalia, iš tiesų bus pasiekiami tik automobiliu.
Mano viešbutį ir jūrą skyrė trys kilometrai, todėl tikėjausi smagiai žingsniuodamas su daina maloniai pasivaikščioti tarsi J.Basanavičiaus gatvėje Palangoje. Deja, neįvertinau to, kad čia – ne Palanga.
Nepamirškite, kad Dubajuje būna arba karšta, arba labai karšta, arba beprotiškai karšta
Dubajus nusėtas greitkeliais. Vienas jų skyrė jūrą ir mano viešbutį. Užtrukau gerą pusvalandį, kol radau vietą, leidžiančią jį kirsti, ir po tokio klaidžiojimo energija ir ūpas maloniam pasivaikščiojimui jau buvo praėję. Nedžiugino net jūra.
Todėl visiems, kurie lankysis Dubajuje, siūlau taupyti jėgas ir vaikščioti tik ten, kur tikrai negalima apsieiti be taksi. Sutaupysite begales laiko ir jėgų. Nepamirškite, kad Dubajuje būna arba karšta, arba labai karšta, arba beprotiškai karšta, todėl toks malonus vaikščiojimas, kokį mes suprantame Lietuvoje, Dubajuje yra beveik neįmanomas. Ypač kai reikia sukti beprasmiškus ratus, ieškant, kur pereiti gatvę.
Vienas mano pažįstamas Dubajuje lankėsi liepos mėnesį. Sakė, kad į lauką galėdavo išeiti tik sutemus, bet ir tada būdavo taip karšta, kad norėjosi pagulėti. Juokinga, mes mėgstame ilsėtis šiltuose kraštuose, o arabai ilsisi jiems šaltuose kraštuose, tokiuose kaip Turkija ar Libanas, kuriuose vasaros metu mums būna per karšta.
Mano viešnagės metu lapkričio mėnesį oro temperatūra jau buvo sąlyginai pakenčiama – apie 30 laipsnių. Vis dėlto tokiu metu Dubajuje anksti temsta ir miestu grožėtis lieka tik tamsoje. Tačiau nusiminti neverta, Dubajus naktį nemažiau gražus nei dieną.
Manau, dabar yra pats metas pradėti dairytis bilietų į Dubajų lapkričiui.
Grįžtant prie pasakojimo apie taksi, reikėtų paminėti kainas. Jos nėra mažos, kokių tikėtumeisi valstybėje, kur įbedus kastuvą į žemę ima trykšti nafta. Taksi paslaugų kainos panašios kaip Lietuvoje.
Dubajuje yra ir kelios metro linijos, bet jos toli gražu dar neaprėpia visų įdomiausių miesto vietų. Todėl greičiausia ir patogiausia turistams keliauti priemonė – taksi.
Gerai tai, kad (bent jau mano patirtis rodo), kad taksi vairuotojai moka bent jau minimalią anglų kalbą, nes jie yra atvykėliai iš Indijos ir aplinkinių šalių. Angliškai susikalbėti gali ir visas aptarnaujantis Dubajaus personalas (arabiškai kalbėti moka nedaugelis taksistų ir kambarinių). Man buvo keista matyti darbininkus, taksistus ar viešbučio tarnautojus tarpusavyje besikalbančius angliškai. Tačiau arabai, regis, prie to pripratę.
Derėtis su taksistais nereikia, viskas vyksta pagal taksometrą, todėl būti apgautam beveik nerealu.
Per barzdą varvėjo, burnoje (ne)turėjau: kur valgyti ir gerti?
Maisto kainos Dubajuje tiek restoranuose, tiek parduotuvėse panašios į Vakarų Europos kainas. Su alkoholiniais gėrimais kiek sunkiau, nes sunku rasti, kur jų nusipirkti. Alkoholis pardavinėjamas viešbučiuose ir jo kaina yra gerokai didesnė nei Lietuvoje.
Tad pasiruoškite: Dubajus yra puiki proga leisti pailsėti kepenims. Jei jau be alkoholio negalite, tik negerkite jo viešose vietose, nes tada poilsis kepenims gali prasitęsti pasėdėjus vietiniame kalėjime. Arba gavus tokią baudą, kad nebeliks pinigų net prisigėrimui iš apmaudo.
Turbūt daugiausia išlaidų Dubajuje pareikalaus viešbučiai. Pigių nakvynės vietų mieste labai mažai, o nebrangiausio standartinio viešbučio dviviečio kambario kaina siekia 150 eurų už parą. Net ir keliaujant savarankiškai siūlau viešbučius rezervuoti per kelionių agentūrą. Jie ten turi didesnių nuolaidų, o ir patys Dubajaus viešbučiai dažnai tingi terliotis su pavieniais užsakymais. Būna, kad į juos net nereaguoja.
Ką pamatyti?
Nors sunku patikėti, bet Dubajus turi senamiestį, kuris yra Deiros rajone. Ten vyrauja mažos parduotuvėlės ir užeigos. Tačiau nieko neapgausi, Dubajus nėra arabiškas miestas su klaidžiais senamiesčiais. Tai modernus ateities miestas, ir svečiai čia atvyksta visiškai ne dėl pasinėrimo į musulmonišką pasaulį.
Vienai Dubajaus lankytojų rūšiai apskritai neįdomi nei šilta jūra, nei aukščiausi pasaulio pastatai, nei jokie kiti pasaulio stebuklai. Tai lankytojai, atvykstantys į Dubajų apsipirkti. Sako, kad drabužiai, elektronika ir auksas čia yra pigūs. Nesu mėgėjas nei apsipirkinėti, nei perparduoti, todėl daug vertingos informacijos apie jų kainas pateikti negaliu.
Bet tikrai pamačiau, kad prekių įvairovė ir vietų joms įsigyti pasirinkimas yra milžiniškas. Pagal užimamą plotą „Dubai Mall“ yra vienas didžiausių prekybos centrų pasaulyje.
Daug pirkti ypač mėgsta rusai ir kiti Rytų valstybių piliečiai. Vakariečiai paprastai pasitenkina kuklesniais pirkiniais ir suvenyrais. Tai akivaizdžiai matyti ir oro uoste. Žmonės besiregistruojantys skrydžiams į Pakistaną, Indiją, Turkiją ar Rusiją paprastai būna apsistatę didelėmis dėžėmis ir maišais.
Dar vienas stebuklėlis, kurį visi laiko Dubajaus sinonimu – „Burj Al Arab“, paprasčiau vadinamas „Bure“, stovintis dirbtinėje saloje ant Persijos įlankos kranto. Sakoma, kad europiečiai parengę „Burės“ statybos projektą, buvo įsitikinę, kad arabai jį atmes dėl per didelės įgyvendinimo kainos. Arabai projektą pagyrė, tačiau išskyrė vieną minusą – projektas per paprastas. Jie paprašė projektą pakoreguoti taip, kad viskas būtų dvigubai ar trigubai brangiau ir prabangiau.
Siekiant išvengti žioplių, į viešbutį įleidžiami tik turintieji išankstines rezervacijas viešbučio restorane. Čia užtenka užsisakyti tik puodelį kavos, tačiau jo kaina gali siekti keliasdešimt eurų.
Esu taupus keliautojas, tad į vidų nėjau. Pagailėjau savo greitai tuštėjančios kišenės, bet labai ir nenusivyliau. „Burė“ dar nuostabesnė iš išorės.
Nepamirškime, kad Jungtiniai Arabų Emyratai yra ne tik Dubajus. Tai ir dykumos, ir ne toks kosminis, bet žemiškiau subalansuotas kitas puikus miestas – sostinė Abu Dabis. Apie juos atskira istorija.
