Rytinėje Airijos salos pakrantėje įsikūrusiame Dubline gyvena daugiau negu milijonas žmonių – ne tik airių, bet ir iš užsienio atvykusių imigrantų, tarp jų ir lietuvių. Įvairių tautų ir rasių atstovai sukuria šiltą atmosferą.
Istoriniai faktai byloja, jog Dublinas oficialiai buvo įkurtas 988 m. Pirmieji jo gyventojai buvo vikingai. Airiams nuolat teko kovoti dėl savo miesto – IX a. miestą užgrobė danai, o 1171 metais juos išvarė ir mieste įsikūrė anglai. Dublinas nuolat augo, plėtėsi ir XVIII a. tapo didžiausiu miestu. Airiai nuolat kovojo už savo nepriklausomybę. Skaudi jų tautos ir valstybės istorija ir dabar sukelia aistras. Kai Airija atgavo nepriklausomybę, Dublinas tapo šalies sostine.
Epochų pynė
Vietos gyventojai prisimena, jog visai neseniai, maždaug prieš 20 metų miesto centru, kurį skiria Lyfės upė, tarp automobilių pasirodydavo ir arkliai su vežimais. Miesto centre prasidėjo statybos. Vienas po kito ėmė dygti nauji pastatai, tačiau jie ne itin skiriasi nuo senųjų. Airiai atsisakė Europoje taip mėgiamų dangoraižių – jų yra tik keletas. Daugiausiai statomi trijų – keturių aukštų pastatai, todėl jie neužgožia iki šios dienos išlikusių Dublino architektūros paminklų.
Dublino turistus pasitinka XIII amžiaus pilies bokštai, gotikinio stiliaus Kristaus bažnyčia, statyta XI – XIII a., vadinama Švenčiausios trejybės katedra. Grožiu stebina XII – XIV a. architektūros paminklas – Šv. Patriko katedra. Ji stovi seniausios bažnyčios vietoje. V amžiuje čia buvo pastatyta medinė bažnyčia, nes prie čia buvusio šulinio Šv. Patrikas krikštijo pirmuosius krikščionis. Šv. Patriko katedra buvo miesto sienos išorėje, o Kristaus bažnyčia paslėpta už sienos.
Airiai didžiuojasi alumi
Viena labiausiai lankomų Airijos sostinės vietų – aludarių kompanijos „Guinness“ alaus darykla – muziejus. Kasdien čia atvyksta šimtai turistų išgirsti ir pamatyti, kaip nuo XVIII amžiaus vidurio gaminamas garsusis airių alus.Gatvėse pilna parduotuvių, kuriose legaliai prekiaujama kvaišalų pakaitalais. Vietos policija, vadinama garda, ramiai praeina pro tokias parduotuves.
Septynių aukštų pastate, vadinamame „Guinnesso saugykla“, įkurtas muziejus. Kiekviename jo aukšte lankytojai supažindinami vis su kitu alaus darymo etapu – nuo javų ir apynių auginimo iki putojančio alus patiekimo ant stalo.
Daryklos įkūrėjas – Arthur'as Guinness'as gimė 1725 m. Manoma, jog alaus darymo paslapčių jis mokėsi iš savo tėvo. Vėliau alaus gamybos ir eksporto verslą perėmė Guinness'o vaikai. Dabar šis alus yra neatskiriama airių gyvenimo būdo dalis – jo geriama kasdien ir daug. Kiekvienoje Dublino užeigoje, vadinamoje pub'u galima nusipirkti įvairių „Guinnesso“ alus rūšių.
Namus primenantys pub'ai – jauki vieta, kur susirenka paties įvairiausio amžiaus žmonės. Lietuvoje retas pensininkas užeina į kavinę pavalgyti, ar išgerti puodelį kavos, tai Dublino pub'uose nuolat renkasi vyresnio amžiaus žmonės ir, gurkšnodami alų, leidžia vakarus. O vakarai Dubline, nepaisant metų laiko, yra itin linksmi. Airių liaudiška muzika neapsieina be smuiko, gitaros ir akordiono, o žmonės – be airiškų šokių.
Linksmybės tęsiasi iki paryčių. Keista tik tai, jog airiai ne itin tvarkingi. Išgėrę alaus, stiklinę jie palieka tiesiog gatvėje, pavalgę burgerių ar keptų bulvyčių iš greito maisto restoranų, kurių apstu, Dublino gyventojai šiukšles meta tiesiog po savo kojomis. Todėl nenuostabu, kad rytą prie kavinių mėtosi ne tik vienkartinės stiklinės, bet ir stikliniai alaus bokalai.
Jaunimas randa ir kitų atsipalaidavimo būdų. Ne taip seniai airiai ėmė suprasti, kokią žalą organizmui daro narkotikai, jie šiuo metu draudžiami. Tačiau gatvėse pilna parduotuvių, kuriose legaliai prekiaujama kvaišalų pakaitalais. Įvairios tabletės ir rūkalai sukelia svaiginamąjį poveikį, o vietos policija, vadinama garda, ramiai praeina pro tokias parduotuves. Į jas vilioja užsukti ne tik kvaišalų pavadinimai, bet ir piešiniai, kuriuose vaizduojamos kanapės ar net iš kanapių pluošto pasiūti drabužiai.
Priemiesčio grožis
Dubliną galima apžiūrėti, važiuojant specialiai turistams skirtais autobusais. Be to, sostinės gyventojai mielai važinėja traukiniais, vadinamais dartais, lietuviškai tai reiškia Dublino zonos greitąjį tranzitą.
Sėdus į traukinį ir pavažiavus apie 20 kilometrų į pietus, galima nuvykti į Dublino priemiestį Brėjų (Bray). Tai nėra kurortinis miestelis, todėl čia nepamatysi minios žmonių, tačiau pailsėti, tikrai bus kur. Airijos jūros skalaujamas akmenuotas krantas, kriauklių nuolaužos, kalnai – peizažas, kuris suteikia jėgų nuo miesto triukšmo pavargusiam dubliniečiui.
Deja, pasikaitinti saulutėje pavyksta tik keliskart per metus, nes ir vasaros laikotarpiu Dublino dangus apsiniaukęs. Vietos gyventojai teigia, jog trys savaitės kasdienio lietaus – normalus reiškinys. Temperatūra vasarą Dubline panaši, kaip ir Lietuvoje. Žiemą sostinės gyventojams šalta, kai oro temperatūra nukrinta iki 5 laipsnių šilumos. Tad kailinių airiams visai nereikia, nors parduotuvėse jų galima įsigyti.
Airiška simbolika
Apskritai Dubline esančiose drabužių, avalynės ir aksesuarų parduotuvėse galima įsigyti pigių, bet gražių daikčiukų. Lietuvoje paprastai drabužiai kainuoja brangiau. Tad progai pasitaikius, lankantis Dubline, verta užsukti ir į parduotuves.
Airių atributikos galima rasti specializuotose parduotuvėse. Akį traukia raktų pakabučiai, puodeliai, papuošalai, žiebtuvėliai, padėkliukai, marškinėliai, net kojinaitės – papuoštos Airijos simbolika – dobilo lapais ir arfomis. Trilapis dobilas – airių vadinamas shamrock atsirado tada, kai šv. Patrikas – Airijos globėjas, krikštijęs jos gyventojus, panaudojo trilapį dobilą šv. Trejybei paaiškinti: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Šventoji Dvasia yra atskiri to paties vieneto elementai, kaip ir trys atskiri, koto jungiami dobilo lapeliai. Dar vienas Airijos simbolis – Briano Boru, kuris 1002-1014 metais buvo Airijos karalius, arfa. Ją galima pamatyti Trejybės koledže, Dubline.
