Sekite 15min Google
Kelionė dažniausiai prasideda Adis Abeboje – vienoje aukščiausiai pasaulyje įsikūrusių sostinių, išsidriekusioje beveik 2 400 metrų aukštyje, todėl net prie pusiaujo naktimis čia tenka ieškoti megztinio. Miestas gyvena dviem greičiais vienu metu: Bole rajone kyla moderniausi kvartalai, kuriuose parduotuvės įsikuria dar nebaigtų statyti dangoraižių apačiose, o čia pat gatve pralinguoja ožkų banda. Merkato turgus laikomas didžiausiu atviru turgumi Afrikoje, nuo Entoto kalno atsiveria visa miesto panorama, o Šventosios Trejybės katedroje ilsisi paskutinis imperatorius Hailė Selasijė – tas pats, kurį Jamaikos rastafariai tebelaiko dievybe. Bet Etiopijos pažinimas prasideda išskridus iš sostinės į šiaurę.
Bažnyčios, iškaltos ne aukštyn, o žemyn
Lalibela – vieta, kurią Etiopijos krikščionys vadina savo Jeruzale, ir tai ne perkeltinė prasmė. Kai XII amžiaus pabaigoje Jeruzalę užėmė Saladino kariuomenė ir piligrimystė į Šventąją Žemę tapo pernelyg pavojinga, karalius Lalibela nusprendė Jeruzalę pastatyti namuose. Tiksliau – iškalti: vienuolika bažnyčių čia ne pastatyta, o išskobta iš vulkaninio tufo gilyn į uolą, kad artėjančių priešų akys jų nepamatytų. Bažnyčias jungia uolose iškirsti tuneliai ir siauri koridoriai, tarp jų teka simboline Jordano upe pavadintas kanalas, o didžiausia, Išganytojo namais vadinama monolitinė bažnyčia, ir gražiausia – kryžiaus formos Šv. Jurgio bažnyčia – buvo tarp pirmųjų objektų, 1978 metais įrašytų į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Yra čia ir Golgota, ir Adomo kapas, ir vaisingumo baseinas, kuriame maudomos vaikų negalinčios susilaukti moterys – visa Šventoji Žemė, sutalpinta į vieną uolos masyvą.
Svarbiausia, kad tai ne muziejus. Per etiopiškas Kalėdas į Lalibelą suplūsta dešimtys tūkstančių maldininkų iš visos šalies – dalis jų ateina pėsčiomis, savaitę meldžiasi ir pasninkauja, miega bažnyčiose ir jų prieigose. Naktį tarp uolų dega tradicinės žvakės – vaške mirkyti medvilnės siūlų pluoštai – o ant skardžių sustoję šventikai gieda ir groja cimbolais taip, kaip čia giedama jau aštuonis šimtmečius. Turistas šioje minioje – tik smalsus didžiausio gyvo spektaklio Afrikoje stebėtojas.
Afrikos Kamelotas
Gonderas griauna dar vieną stereotipą – apie Afriką be pilių. XVII amžiuje imperatorius Fasilidas čia įkūrė sostinę, ir per du šimtmečius karališkajame komplekse išaugo tuzinas akmeninių pilių su bokštais, pirtimis ir puotų salėmis – dėl jų Gonderas vadinamas Afrikos Kamelotu. Kompleksas šiandien kruopščiai restauruojamas, o Etiopija vis garsiau reikalauja iš Didžiosios Britanijos grąžinti 1868 metais išgrobstytas karališkąsias brangenybes.
Sausio viduryje Gonderas tampa vienos įspūdingiausių švenčių scena. Per Timkatą – Kristaus krikšto šventę – iš aplinkinių bažnyčių prie Fasilido baseino iškilmingai atnešamos Sandoros skrynios kopijos, visą naktį vyksta maldos, o ryte patriarchui palaiminus vandenį minia puola į baseiną, tai akimirkai virtusį Jordano upe. Čia pat – ir gražiausia Gondero bažnyčia, XVII amžiaus Debre Birhan Selassie, kurios lubos ištapytos dešimtimis sparnuotų angelų veidų, žvelgiančių žemyn į kiekvieną įėjusį.
Gondero apylinkėse slepiasi ir mažai žinomas istorijos puslapis: falašų – Etiopijos žydų – kaimai. Beta Israel bendruomenė save kildina iš karaliaus Saliamono ir Sabos karalienės sūnaus Meneliko, o judaizmą praktikavo šimtmečius, atskirta nuo viso likusio žydų pasaulio. Devintajame ir dešimtajame dešimtmečiais Izraelis slaptomis operacijomis perkėlė bendruomenę į savo teritoriją. Per vieną 1991-ųjų operaciją „Saliamonas“ per 36 valandas lėktuvais išskraidinta daugiau nei 14 000 žmonių. Kaimuose liko tik mėlynai dažomi namai su Dovydo žvaigždėmis ir rankdarbiais prekiaujantys naujakuriai.
Už trijų valandų kelio – Simieno kalnai, UNESCO saugomas nacionalinis parkas, kur aukščiausiai Afrikoje įsikūrusi kalnų lodžija stovi 3 260 metrų aukštyje. Čiobreliais kvepiančiuose šlaituose laksto gelados – niekur kitur pasaulyje nesutinkamos beždžionės, paskutiniai žole mintantys primatai, dėl raudonos dėmės ant krūtinės vadinami kraujuojančios širdies beždžionėmis. Prie ramiai sėdinčio žmogaus jos prieina per porą žingsnių ir toliau metodiškai rauna žolę – liūtų karčius primenantys patinai, dūkstantys jaunikliai, šimtagalvis būrys.
Ežeras, iš kurio išteka Nilas
Bahir Daras stovi ant didžiausio Etiopijos ežero – Tanos – kranto, o Tana yra vieta, kurios taip ieškojo Europos geografai: iš čia išteka Mėlynasis Nilas, suteikiantis didžiajai Nilo upei apie 80 procentų vandens. Ežero salose ir pusiasaliuose nuo XIV amžiaus slepiasi vienuolynai su ištapytomis apvaliomis bažnyčiomis ir šventikais, kurie pasakoja istorijas iš etiopiškosios Biblijos – joje yra knygų, kurių mūsų šventraščiuose nerasi.
Čia pat, po figmedžiais, auga ir tai, ką Etiopija padovanojo pasauliui: kava. Legenda pasakoja, kad jos poveikį pirmasis pastebėjo piemuo Kaldis, kurio ožkos, prisiėdusios raudonų uogų, ėmė šokinėti. Kavos ceremonija čia kasdienis ritualas: pupelės skrudinamos ir malamos svečiui matant, rūksta smilkalai, kava pilstoma į mažus puodelius tris kartus. Prie jos – inžera, rauginta blyno pavidalo duona iš tefo, smulkiausio grūdo pasaulyje, kuris auga beveik vien Etiopijoje ir neturi glitimo, todėl pastaraisiais metais tapo pasaulinės sveikuolių rinkos žvaigžde. Jos kepimas – atskiras spektaklis: keturias dienas rauginta tešla pilama ant laužu kaitinamos didžiulės molinės lėkštės, o kūrenama ryžių lukštais. Ant paruoštos inžeros kraunama viskas – troškinti špinatai, žirnių košė, aštrus mėsos troškinys tibs, – ir valgoma ranka, atsiplėšiant duonos gabalėlį vietoj įrankių.
Netoliese dunda ir Mėlynojo Nilo kriokliai, vietinių vadinami Tis Abay – „rūkstančiu vandeniu“. Kadaise 400 metrų pločio vandens siena buvo antra galingiausia Afrikoje po Viktorijos krioklių; pastačius hidroelektrinę didžioji dalis vandens nukreipta turbinoms, bet ir likusi dalis, krintanti pro amžinai kabančią dulksnos vaivorykštę, leidžia įsivaizduoti buvusią jėgą.
Šalis, kuri keičiasi
Įprasta įsivaizduoti Etiopiją kaip sausros ir skurdo žemę – tas vaizdinys pasauliui įsirėžė devintajame dešimtmetyje ir pasirodė nepaprastai gajus. Tikrovė nustebina: keliai asfaltuojami, miestai tvarkosi, Adis Abeboje kyla modernūs kvartalai, o lankytinos vietos restauruojamos taip sparčiai, kad kasmet grįžtantys keliautojai miestų nebeatpažįsta. Kartu tai tebėra šalis, kur rytas kalnuose prasideda duonos kepimu ant laužo, kur laukai ariami jaučiais, o sekmadienio rytą keliai pilni baltais apdarais vilkinčių žmonių, traukiančių į bažnyčią.
Turistų Etiopijoje vis dar mažai – užtat tie, kurie atvažiuoja, gauna tai, ko kitos šalys nebeduoda: gyvą, neinscenizuotą pasaulį, kuriame tūkstantmetės tradicijos nėra atrakcija, o tiesiog gyvenimas. Ir dar – jausmą, kad laikas čia iš tikrųjų teka kitaip. Galbūt todėl, kad pagal etiopišką kalendorių dar tik praėjusio dešimtmečio pabaiga, ir viskas dar prieš akis.
