Su E.Rimdžiumi susitikome tautodailės darbų parodoje Kelmėje. Čia dėmesį traukė įspūdingos jo medžio skulptūros. Prisėdę pasikalbėjome apie jo kūrybos kelią, apie tai, kaip jo gyvenime atsirado vėjo malūnai, kaip atrodo jų restauravimo darbai ir kokiu atgimusiu Lietuvos vėjo malūnu galėsime grožėtis jau visai greitai.
Ilgą laiką savo darbų niekam nerodė
E.Rimdžius sako, kad nuo vaikystės mėgsta kurti įvairius dalykus, tačiau visa tai anksčiau darydavo tik sau ar artimiems draugams. Anot tautodailininko, į viešumą jo darbai pateko labai netikėtai.
„Gyvenau bute, darbavausi savo garažėlyje. Tačiau maždaug prieš 20 metų į svečius užėjo Pakruojo kultūros centro darbuotoja Sigutė Malinauskienė. Ji pamatė mano kūrinius. Nuo tada mano darbai pradėjo kitokį gyvenimą“, – dalijosi išskirtiniu talentu pasižymintis vyras.
Prisimindamas kaimišką vaikystę pas tėvus, E.Rimdžius sakė, kad su broliais patys gamindavosi žaislus iš įvairiausių medžiagų, įskaitant net pašarinius burokus.
„Išpjaustydavome mašinas, traktorius. Gal tie „eskizai“ kažkiek ir prilipo. O paskui buvo šeima, armija, darbai, butai, namai“, – apie praeitį kalbėjo pašnekovas.
Pasak tautodailininko, nei jo tėvas, nei mama jokiais menais neužsiėmė, tačiau savo talentą galbūt jis galėjo paveldėti iš senelio.
Į viešumą jo darbai pateko labai netikėtai.
„Štai mano senelis buvo pats pasigaminęs kuliamąją mašiną. Pats važiuodavo su ja kulti grūdų. Dabar ji stovi muziejuje, – akcentavo E.Rimdžius.
– Taigi, o aš pats savo bute turėjau prisidaręs visokių darbų, bet jų niekam nerodydavau, viskas vyko tyliai. Vėliau, kai garaže daugiau nebetilpo, nusprendėme, kad reikia parduoti butą ir ieškotis namo. Tą namą Pakruojyje remontavau vos ne 10 metų. Stogą keičiau, sienas. Viską pagal save. Namas yra labai gražioje vietoje – ant pačios Kruojos upės kranto. Per langą matosi upė ir didžiulis parkas, kuriame dabar stovi mano darbai.“
Kaip sako kūrėjas, kai jo veikla pasklido plačiau, jį pradėjo kviesti į parodas, visokius plenerus, net ir tarptautinius.
„Praėjusiais metais buvo pasikvietę ir lenkai. Dabar daugiausiai bendradarbiauju su Alytumi. Šiais metais jau turiu pakvietimą į tarptautinį plenerą – jau ketvirtą kartą, skirtą rašytojui Anzelmui Matučiui“, – dalijosi E.Rimdžius
Anot jo, su kolegomis skulptoriais iš Lietuvos ir iš užsienio ten, Alytuje, kartu puošia visą parką. O šiemet darys tęsinį.
Talentingojo skulptoriaus, tautodailininko pasiteiravus apie tai, ką labiausiai mėgsta kurti, jis nusišypsojo ir atsakė, kad „visad prie dūšios sakralinė tema“.
„Štai Panevėžio rajone planuojamas statyti naujas moterų vienuolynas, visos vienuolės bus iš skirtingų šalių. Jos su manimi susisiekė praėjusiais metais, – kalbėjo E.Rimdžius.
Šiam vienuolynui pastačiau didžiulį – 6 metrų aukščio – kryžių.
– Taip įvyko, nes kaimynystėje, prie Pumpėnų, vienai bažnytėlei restauravau kryžių. Jos mane susirado per ūkininką, kuris vienuolynui padovanojo žemę. Šiam vienuolynui pastačiau didžiulį – 6 metrų aukščio – kryžių. Tiesa, dar to vienuolyno nėra, tik projektas.
Taip pat darau visokius nykštukus, suolus, baldus. Pagrindas – lauko baldai. Dirbu su įvairia mediena, bet labiausiai pamėgau ąžuolą.“
Talentingo pakruojiečio rankose gimta ne tik ypatingo grožio skulptūros ar baldai, jis prisideda ir prie Lietuvos vėjo malūnų išsaugojimo.
Kieme stovėjo vėjo malūnas
Pasak E.Rimdžiaus, kai jis ėjo į pirmą klasę, jo tėvai nusipirko namą Gedminiuose, Pakruojo rajone. Šio namo kieme stovėjo neveikiantis vėjo malūnas, iki šiol vyras jį prisimena, tokį gilų pėdsaką atmintyje paliko.
„Prieš tėvams įsigyjant sodybą, kažkas tame malūne bandė žemyn nuleisti girnas, todėl išdaužė grindis. Mes augome trys pametinukai broliai, tai visi drąsiai tyrinėdavome malūną. Žinojome, kaip užlipti per kiekvieną siją. Užlipdavome ir į pačią kepurę. Bet vėliau tėvai išsiskirstė. Išsikraustėme į kitą gyvenvietę. Tada jau buvau paauglys. Daugiau su malūnais kaip ir nebuvau susiėjęs. O dabar...“ – dalijosi E.Rimdžius, kuris Lietuvoje jau garsėja ir kaip vėjo malūnų restauratorius.
Pasak pašnekovo, štai Stačiūnų kaimo (Pakruojo r.) gyventojai sužinojo, kad jis dirba su medžiu ir paprašė padaryti jų vėjo malūnui kepurę. Stačiūnų vėjo malūno viduje yra įkurta ir ekspozicija.
„Tada pasikvietė Pakruojo rajono savivaldybė, šiam darbui skyrė lėšų – taip pavyko vėjo malūnui pagaminti naują kepurę. Žinojome, kokia ji buvo originali, todėl išlaikėme visus matmenis ir nukalėme skiedromis. Taip, kaip buvo seniau. Dar uždėjome sparnus, – apie vieną iš savo kartu su bičiuliu naujam gyvenimui prikeltų malūnų pasakojo E.Rimdžius.
Išlaikėme visus matmenis ir nukalėme skiedromis.
– Kepurę ir sparnus Stačiūnų vėjo malūnui užkėlė kranas. Iš viso buvo 3,5 tonos. Juk sparnai – ąžuoliniai. Visgi juos gaminome butaforinius, nes šių dienų vėjo malūnui jau negalėjome daryti senovinio tipo sparnų. Vėjo gūsių jie neatlaikytų – viena ašis aukštyn siektų 10 metrų, o į kitą pusę – dar 10, tai gautųsi 20 metrų ilgio sparnai. O dar reikėtų juos pasukti pagal vėją, kad jis pūstų sparnams į šonus. Štai senais laikais malūnininkas keldavosi naktį ir tuos sparnus pasukdavo.“
Anot E.Rimdžiaus, Pakruojo rajono savivaldybė jo taip pat prašė užkonservuoti be stogo likusį akmeninį Janelionių vėjo malūną.
„Prašė nors kepurę uždėti. Tai sutarėme. Mes su bičiuliu pagaminome tą kepurę. Turime tokias dirbtuves šalia Pakruojo. Paskui pradėjome organizuoti, kaip ją transportuoti iki malūno. Skambinome policijai, kranų savininkams – pasirodo, gabenimas turi vykti naktį. Tai kaina tiek sukilo, kad vien už gabenimą beveik kepurės kaina išėjo, – prisiminė pakruojietis.
– Taigi mes atsisakėme to varianto. Išmontavome visą kepurę ir su mikroautobusu nuvežėme prie malūno. Paskui įvyko nelaimė – mano draugas namuose susilaužė koją, todėl likau vienas. Tai tais metais man nebepatalkino.“
Pasak pakruojiečio, apie 2022-uosius, atėjus pavasariui, kartu su bičiuliu jie kepurę surinko, apskardino ir užkėlė.
Atgimstantis Sigutėnų vėjo malūnas
Būtent šiuo metu E.Rimdžius darbuojasi šalia Pakruojo esančiuose Sigutėnuose. Ten daug metų praeiviams liūdesį kėlė apleistas medinis vėjo malūnas.
„Šis malūnas buvo nupirktas privačių asmenų, o kitapus malūno per gatvę – bendruomenės namai. Vėjo malūnas jiems – vos už kelių metrų. Sigutėnų vėjo malūno niekas neremontavo gal apie 20 metų. Visos jo sienos nubyrėjo, – pasakojo pašnekovas.
Sigutėnų vėjo malūno niekas neremontavo gal apie 20 metų.
– Tie savininkai paskui malūną padovanojo bendruomenei, o pirmininkė parašė projektą dėl malūno prikėlimo naujam gyvenimui. Daug kas prisidėjo finansiškai, buvo surinkta reikalinga suma, tad pradėjome darbus.
Kai įėjome į vidų, atrodė, kad nėra sienų. Buvo tik sijos ir dar kažkokie grindų fragmentai. Bet jau nebuvo galima vaikščioti. Laiptai visi supuvę. Malūną ardyti pradėjome prižiūrint paveldosaugininkams. Situacija buvo sudėtinga. Visos tos sijos, kurios dar atrodė geros... jų tiesiog nebuvo įmanoma restauruoti. Mes kėlėme po vieną medinį malūno vainiką, ten ratu susiję tokie didžiuliai rąstai – 5 metrų ilgio.“
Sigutėnų vėjo malūno atstatymui E.Rimdžius su bičiuliu Jonu Dzvėga naudojo spygliuočių medieną – daugiausia eglės, šiek tiek pušies.
„Pirmaisiais metais darbus pradėjome nuo malūno pamato – nuo mūro tą medinę dalį. Tuoj susitvirtinome vainiką. Paskui – vis po aukštą. Apkalinėjome. Labai daug ką pakeitėme nauja mediena. Tų protezavimų išėjo apie 100 vienetų. Po metrą, po du metrus. Autentiškų rąstų išliko gal 20 proc. – nedaug“, – apie dar suspėtą išgelbėti vėjo malūną pasakojo E.Rimdžius.
Mes su Jonu dirbame senoviškai.
Pasiteiravus apie tai, kiek laiko reikia vėjo malūno prikėlimui, pašnekovas sakė, kad jei „nesvyruoja finansai“, iš anksto yra užsakomos medžiagos, tai padaryti įmanoma per dvejus metus. Aišku, jei dirba du ar trys meistrai.
„Sigutėnų vėjo malūnas yra keturių aukštų. O ant tų aukštų, kurie dar neremontuoti, grindų neįmanoma net atsistoti. Viskas labai supuvę. Po tomis grindimis nebuvo vėdinimo, o daugel metų prisnigdavo, prilydavo, po jomis – visą laiką šlapia. Šiais metais padarysime ir dezinfekciją, kad nesiveistų kokie grybai, – apie būsimus darbus kalbėjo pakruojietis.
– Mes su Jonu dirbame senoviškai. Su paprastu gręžtuvu, Beveik viską rankiniu būdu su juo susikėlėme. Nes ten skiedros kvadratais, kvadratais. Tai nesunkiai. Sukam, sukam ratą, po aukštą, po aukštą. Sigutėnų vėjo malūną pradėjome tvarkyti pernai – gegužės pabaigoje. Rudenį jau buvome apkalę visas sienas ir užkonservavę kepurę. Kepurė buvo neautentiška. Ji – pakeista, sužeminta, neatitinka standartų. Dabar ant malūno kol kas – skardinė kepurė, bet mes pagaminsime tokią, kokia priklauso.“
Ypatingiems statiniams antrą gyvenimą suteikiantis E.Rimdžius pokalbio metu pasakojo ne tik apie Sigutėnų, Stačiūnų, Janelionių vėjo malūnus. Štai Pašvitinio seniūnijoje (Pakruojo r.) rymo medinis Starkonių vėjo malūnas – jam būtina uždėti naują kepurę.
„Buvome šio malūno viduje. Deja, jo vakarinėje pusėje, kur daugiausia lietaus, jau įknebusi kepurė, jau į vidų bėga vanduo. Sufotografavome jo vidų, situaciją pačiame viršuje ir pateikėme savivaldybei. Visgi kol kas darbai nejuda“, – apie vieną iš atgimimo labai laukiančių malūnų kalbėjo meistras.
Pašnekovas dalijosi, kad vis sulaukia visokių pasiūlymų, idėjų. Štai neseniai jį kalbino privatūs asmenys iš Joniškio rajono.
Taip pat jis daug dirba Daugyvenės kultūros istorijos muziejuje-draustinyje (Radviliškio r.). Ypač – viename iš padalinių – Kleboniškių kaimo buities muziejuje, kuriame jam tenka restauruoti senovinius daiktus. Dar E.Rimdžius ten kartais veda su skulptūra, kryždirbyste susijusias edukacijas vaikams.
Beje, anot pašnekovo, jam jau yra tekę tvarkyti ir medinio Kleboniškių kaimo vėjo malūno kepurę.
Lietuvoje bene kasmet išnyksta po kelis vėjo malūnus
E.Rimdžiaus paklausus apie tai, ką jis jaučia atkurdamas šalies vėjo malūnus, vyras atsakė, kad apima kažkoks sunkiai nusakomas pasididžiavimo jausmas.
Iki karo vien šiame rajone buvo maždaug apie 126 vėjo malūnai, o gal ir daugiau.
Kalbėdamas būtent apie Pakruojo krašto vėjo malūnus, pašnekovas pabrėžė, kad iki karo vien šiame rajone buvo maždaug apie 126 vėjo malūnai, o gal ir daugiau.
„Kasmet šalyje nugriūva du trys vėjo malūnai“, – slogią tendenciją pastebėjo skulptorius, tautodailininkas, vėjo malūnų restauratorius iš Pakruojo.
Po susitikimo ir labai įdomaus pokalbio su E.Rimdžiumi smalsumo vedama nuvykau į Sigutėnus. Buvau šį malūną bent keletą kartų fotografavusi anksčiau – kaskart jis atrodė vis liūdniau.
Dabar vaizdas jau kitoks – nebe nykimas, o atgimimas. Iki darbų pabaigos liko visai nedaug.
Dėkoju E.Rimdžiui už nuoširdų pokalbį.
