Geležinio žmogaus varžyboms sau didelių tikslių nekėliau. Pagrindinis tikslas – finišuoti iki trasos uždarymo – per 17 valandų. Tam galėjo sutrukdyti nebent trauma arba sveikatos sutrikimas, ištvermės ir ryžto per ilgas treniruotes pasisėmiau pakankamai.
 |
| Asm. archyvo nuotr./Prieš startą |
Geležiniam startui užsiregistravo 2900 atletų iš viso pasaulio, bet daugiausia iš vietinės Teksaso valstijos. Starte lūkuriavo daugybė pilvotų amerikiečių (buvo sunku patikėti, jog jie gali kažką daugiau daryti nei tik valgyti mėsainius), gauja pirmą kartą dalyvaujančių ir nežinančių, ko galima tikėtis, ir saujelė ypatingų dalyvių – mama su dukra, keliolika vyrų, dalyvaujančių kartu su savo žmonomis, ir ne vienas savo gyvenimą kardinaliai pakeitęs, pavyzdžiui: vienas 80-ies metų amžiaus vyras, du vos pilnametystės sulaukę jaunuoliai, amerikietis, ruošdamasis šioms varžyboms numetęs 115 kilogramų svorio.
 |
| Asm. archyvo nuotr./Plaukikų mišrainė |
Pirmoji rungtis – 3,8 km plaukimas. Dauguma dalyvių labiausiai bijo būtent šitos rungties, nors ji trumpiausia ir daro mažiausiai įtakos rezultatui. Tačiau susigrūdus vandenyje panikuoja ir susižeidžia nemažai atletų. Į labai šiltą (7 val. ryto vandens temperatūra buvo 28 laipsniai Celcijaus) Woodlands ežerą lyg varlės buvome suvaryti jau 15 minučių iki starto. Lyg išsigelbėję iš skęstančio laivo užsikabinome už plūduriuojančių kajakų ir kalendami dantimis laukėme švilpuko.
|
|
| Asm. archyvo nuotr./Plaukikų mišrainė |
Viskas iš šalies turėjo atrodyti labai įspūdingai, kai armija ruonių pradėjo lipti vieni kitiems per galvas. Nieko nesimatė, nieko nesigirdėjo, tik nuolat kažkas užvoždavo per nugarą, galvą, kepštelėdavo per kojas ir rankas. Tai išmušdavo iš ritmo ir išsikovojus geresnę vietą vėlgi tekdavo pradėti greitėti iš naujo. Tiesą sakant, šia rungtimi netgi mėgavausi ir akimirką atsidūręs tuštesnėje vietoje pakėliau galvą ir apsidairiau. Tai buvo magiška akimirka. Aplinkui šimtai mosuojančių rankų, nuo judėjimo baltuojantis vanduo ir visiška tyla. Vienas kitas dalyvis springo ar gavęs traumą siekė medikų pagalbos kajakuose.
Rungtis pasibaigė siaurame upelyje pačiame miestelio centre, kur gylis tesiekė vos metrą ir ne kartą kojomis rėžiausi į kieto pagrindo dugną. Kadangi užtrukau ilgiau, nei tikėjausi – 1:46.55 val., manau, kad būsiu nuplaukęs gerokai daugiau nei 4 km – dėl blogo matomumo ne vienas dalyvis plaukė zigzagais. Iš 2900 dalyvių šią atkarpą baigiau 1989 vietoje.
 |
| Asm. archyvo nuotr./Po plaukimo rungties jaučiausi visiškai žvalus |
Po plaukimo rungties jaučiausi puikiai ir jausdamas tik nedidelį tempimą krūtinės srityje mintyse sėdėjau ant dviračio. Šios rungties bijojau labiausiai, kadangi tai buvo mano pirmosios dviračių lenktynės, o tokio atstumo dviračiu niekada nebuvau įveikęs. Dar pridėkime griežtas taisykles (negalima sėdėti kito dviratininko oro maiše, bet kur išmesti šiukšlių ir t.t.), labai karštą orą – apie 33 laipsnius pagal Celsijų, ir gegužės mėnesį įsismarkaujantį Teksaso vėją.
 |
| Asm. archyvo nuotr./Pirmyn į dviračių trasą |
Trasoje jaučiausi kaip turistas. Dairiausi į šonus, grožėjausi rančomis, besiganančiais arkliais, mažais miesteliais, medinėmis bažnyčiomis, persimesdavau keliais žodžiais su kitais dalyviais ir mylios nepastebimai tirpo. Ant kiekvieno posūkio stovėjo po policininką ir daugybė palaikančių žmonių, ant plento kreida buvo išmarginti priminimai – „eat“ (valgyk), „drink“ (gerk), „be strong“ (būk stiprus). Maitinausi energiniais batonėliais, geliais ir gėriau organizatorių dalijamą vandenį. Teksaso saulė buvo negailestinga – baigiantis dviračių rungčiai jaučiau, kad nudeginti keliai primins man apie pietų saulę mažiausiai savaitę. Pabaigoje mane pradėjo vienas po kito lenkti kiti dalyviai, bet buvau įsitikinęs, kad ką pridėsi ant dviračio – prarasi bėgimo takelyje. Visą distanciją praleidau nenulipęs nuo dviračio ir mano išsinuomotas dviratis, ant kurio taip pat sėdėjau pirmą kartą gyvenime, neapvylė, nors daugybė kitų dalyvių keitė pradurtas padangas ir pakirsti nugaros skausmų ilsėjosi po medžiais šešėlyje. Paskutinius kilometrus sukau jau sukandęs dantis ir jausdamas maudimą rankose. Galutinis rezultatas – 182 km per 7:15.10 val. Nors dviračių trasoje ir nepersistengiau, iš 1989 vietos šoktelėjau į 1921.
 |
| Asm. archyvo nuotr./Po 180 kilometrų, sukartų dviračiu |
Bėgimo rungtį pradėjau su šypsena. Tai buvo mano arkliukas ir didelė patirtis maratonuose ir ultramaratonuose leido man būti užtikrintam. Kaip ir tikėjausi, dviračių trasoje mane aplenkę dalyviai šį kartą ne bėgo, o didžiąją dalį distancijos žingsniavo. Nors kojos norėjo šuoliuoti, vis tik plaukimo ir dviračių rungtyse patirtas nuovargis darė savo. Pradėjau lėtėti ir vietomis mano bėgimas pereidavo į neaiškios formos šliaužimą. Teksaso saulė plieskė iš visų jėgų ir, jeigu ne fantastiškas žiūrovų palaikymas, nežinau, kaip būčiau įveikęs paskutinius kilometrus. Kas mylią stovėjo didžiuliai stalai su gėrimais, maistu (bananai, apelsinai, vynuogės, arbūzai, sultiniai).
 |
| Asm. archyvo nuotr./Maratonas – D.Kinderio mėgstamiausia rungtis |
 |
| Asm. archyvo nuotr./Paskutiniai kilometrai link finišo, tapo tikru išbandymu |
Nors įprastai negeriu kolos, čia nebuvo kito pasirinkimo – išgelbėjo nuo skrandžio skausmų bei papildė cukraus atsargas. Aplink ošė sirgaliai, griaudėjo muzika ir dvasią kėlė neįtikėtinai nuoširdžiai palaikantys pavieniai žmonės. „Tu gali“, „tavo ritmas puikus“, „tu užmuši šią trasą“, „man patinka tavo apranga“ – tokius raginimus ir komplimentus girdėjau savo adresu. Kad bėgikai dar labiau būtų sužadinti greičiau pasiekti finišą, kas keliolika metrų buvo pastatyti plakatai su juokingais užrašais – „Čiakas Norisas niekada nedalyvavo Iron Man“, „mes atsikėlėme taip anksti ne tam, kad žiūrėtume, kaip jūs einat“, „skausmas laikinas, Iron Man – visiems laikams“, „skausmas dabar – alus vėliau“, „nuogos sirgalės – už mylios“ ir pan. Tai tikrai kėlė nuotaiką ir trumpino labai ilgą laiką. Paskutiniame rate pajutau antrą kvėpavimą ir nepaisydamas skausmo pradėjau 10 kilometrų spurtą iki finišo. Trasoje žmonės vėmė, griuvinėjo, skundėsi skrandžio ir raumenų skausmais, alpo ir visiškai išsunkti tiesiog gulėjo greitosios pagalbos automobiliuose.
 |
| Asm. archyvo nuotr./Pabaiga. Viskas įmanoma. |
Griaudint ovacijoms išdidžiai ir su plačia šypsena kirtau finišo liniją. Jausmas – nuostabus. Po visko nejaučiau jokio skausmo ar nuovargio, euforija viską užglaistė ir aš nenorėjau nei masažo, nei prigulti pailsėti. Nubėgęs ir nuėjęs maratonui lygią distanciją per 5 val, iš 1921 vietos šoktelėjau į 1389. Galutinis laikas – 14:24.29 val.
 |
| Asm. archyvo nuotr./Atminimo medalis ir dar kartą įamžintas Lietuvos vardas |
Tai, kad distancijos nebaigė net 800 dalyvių, įrodo, kad tai nebuvo lengvas pasivaikščiojimas po parką, tačiau mano finišas įrodo, kad viskas įmanoma, netgi jei nesi anksčiau dalyvavęs jokiose triatlono varžybose. Šiose varžybose dalyvavęs kitas lietuvis – Aleksandras Kočetkovas – pasiekė tikrai gerą rezultatą – 12:21.41 val. ir įsitvirtino septintajame šimtuke. Kartu su manimi finišą kirto ir senukai, ir pilvoti, mėsainius valgantys amerikiečiai, kuriems tai buvo savo galimybių išbandymas ir gyvenimo pasiekimas. Kitą diena galėjau ne tik vaikščioti, bet ir lengvai bėgiojau. Organizmas ir kūnas atsistatė daug greičiau nei po eilinio maratono. Apie nepaprastą trasą priminė tik skaudžiai nudegę keliai ir maudžianti nugara. Nepaprasta ir nelengva pakilti nuo sofos ir atiduoti mažiausiai metus pasiruošimui, bet finišuotojo marškinėliai ir medalis ilgai glostys savimeilę ir primins – viskas yra įmanoma.
