Sekite 15min Google
Norvegijoje esu buvusi ne kartą, Lofotenuose taip pat, mat būtent šios vietovės mane pakerėjo. Pernai po Lofotenų salas keliavome kemperiu, o apie tą kelionę jau esu rašiusi. Tad kai atsirado galimybė trims mėnesiams išvykti į Andenesą, miestelį Norvegijos šiaurėje, netoli Lofotenų, žinojau, kad tokios progos praleisti negaliu. Mano vyras laikinai dirba Norvegijoje, tad kartu iš Lietuvos išvykau ir aš. Pasiėmiau savo kompanionę vokiečių aviganę Floki ir automobiliu leidomės į ilgą kelią pas vyrą, kuris jau laukė mūsų Andenese.
Tiesą sakant, pirmoji pažintis su miesteliu buvo gana miglota – tiesiogine šio žodžio prasme. Didžiąją kelio dalį važiavau gražiu, giedru oru, tačiau artėjant prie Andeneso viskas staiga paskendo rūke. Atvykstant beveik nieko nesimatė, net nesupratau, kad aplinkui apskritai yra kalnų. Juos pamačiau tik kitą dieną.
O tada pirmiausia pastebėjau ramybę. Andenesas – vos maždaug 2,5 tūkst. gyventojų turintis miestelis, todėl žmonių čia tiek mažai, kad kartais nuoširdžiai kyla klausimas, kur jie visi yra. Rytais vaikštant su Floki dažniausiai nesutinkame nė vieno praeivio.
-
Kalnai, rožinės pievos, balti paplūdimiai ir visiška laisvė: kelionė kemperiu su šunimi Norvegijos šiaurėje
-
Miestelis, kuriame draudžiama laidoti mirusiuosius: atskleidė neįprastos taisyklės priežastį
-
Eglė atskleidė, kodėl kiekvienas turėtų aplankyti Norvegiją: „Ten supranti, koks nuostabus yra pasaulis“
Andenesas įsikūręs saloje, apsuptas jūros ir balto smėlio paplūdimių, o kalnai prasideda vos už miestelio ribos. Lofotenuose kalnų yra daugiau, tačiau Andeneso stiprybė – gerokai mažesnis žmonių srautas ir ramybė.
Šiaurės Norvegijos vasara – su vėju, lietumi ir saule
Vis dėlto vykstant į Norvegijos šiaurę verta prisiminti vieną dalyką – oras čia gali gerokai pakoreguoti planus. Šią vasarą vietiniai vadino viena prasčiausių per pastaruosius keturiolika metų – netrūko lietingų ir vėjuotų dienų, o temperatūra taip pat nelepino, dažniausiai būdavo apie 12 laipsnių šilumos. Vienas vietinis, nuomojantis būstą turistams, pasakojo šiemet pastebėjęs ir gerokai sumažėjusį norvegų turistų skaičių. Daugiausia svečių sulaukta iš užsienio.
Šią vasarą vietiniai vadino viena prasčiausių per pastaruosius keturiolika metų.
Mes patys su oru taip pat turėjome savų nuotykių. Kadangi darbo dienomis dirbu visą darbo dieną iš namų, savaitgaliai čia tapdavo aukso vertės – visada norėdavosi, kad bent tomis dienomis pasisektų su oru. Vieną savaitę lietus ir stiprus vėjas, rodės, buvo įsitaisę ilgam, o savaitgaliui prognozė taip pat nežadėjo nieko gero. Vis dėlto joje matėsi trumpas kelių valandų gražesnio oro langas – maždaug nuo trečios iki aštuntos ryto.
Nenorėdami jo praleisti, atsikėlėme dar naktį ir apie ketvirtą ryto išėjome pasivaikščioti. Tuo metu saulė čia dar nesileisdavo, o rytas buvo neįtikėtinai gražus. Saulė išniro iš už kalnų, vaikščiojome pajūriu ir keliukais aplink ežerus, o takelių pakraščiai buvo pilni grybų. Iš pradžių jų rinkti neplanavau, bet galiausiai, žinoma, neatsispyriau.
O tada, beveik kaip pagal laikrodį, prognozės žadėtu metu prasidėjo stiprus lietus. Prieš jam užklumpant dar spėjome pamatyti dvi vaivorykštes, nusidriekusias tarp kalnų virš vandenyno. Po tokio vaizdo net nepykome ant lietaus.
Tad keliaujant į Andenesą verta nusiteikti įvairiam orui ir nebijoti šiek tiek keisti planų. Kartais gražiausios kelionės akimirkos čia gali prasidėti net trečią valandą ryto.
Į kalnus – vos išėjus iš miestelio
Kadangi čia praleidome daug laiko, beveik neliko kalnų viršūnių, į kurias nebūtume su Floki įkopusios. Jų čia tikrai daug, o nuo kiekvienos atsiveria vis kitokie vaizdai. Jei reikėtų išrinkti kelias, mano manymu, labiausiai vertas dėmesio vietas, išskirčiau šias.
Visų pirma – turbūt pats trumpiausias žygis, nuo kurio atsiveria viso Andeneso panorama. Maršrutas neilgas, viršūnė nėra aukšta, tačiau vaizdas nuostabus. Žygis į Andhauet prasideda žvyrkeliu, o prieš jį yra nemaža aikštelė automobiliui palikti. Patarčiau naudotis „UT“ programėle – joje sužymėta daugybė maršrutų, be to, ji padeda nepasiklysti. Pavyzdžiui, nuo šios automobilių aikštelės galima pasirinkti bent tris skirtingus maršrutus į skirtingas viršūnes.
Dar vienas žygis prasideda toje pačioje vietoje kaip ir pirmasis, tačiau yra gerokai ilgesnis, o ir kalnas aukštesnis. Pasiekus Røyken viršūnę atsiveria panorama į Andenesą ir arčiausiai jo esantį kaimelį – Bleiką. Jis gali didžiuotis didžiuliu, ilgu balto smėlio paplūdimiu ir, gal kiek netikėta, golfo aikštynais.
O jeigu norisi rimtesnio žygio, rinkčiausi Måtind. Jo pradžia nėra pati lengviausia – laukia gana status kopimas, vietomis tenka lipti per akmenuotą taką. Tačiau vėliau viskas gerokai palengvėja. Kelias veda plačia, beveik lygia kalno ketera, kuria eini tarp debesų ir, rodos, bekraščių pievų.
Man labiausiai įsiminė būtent ši atkarpa, o ne vien pati viršūnė. Nors ir nuo jos vaizdas į paplūdimius, vandenyną bei aplinkinius miestelius tikrai vertas viso kopimo.
Dažnas žygių palydovas Norvegijos šiaurėje – avys, tad ne išimtis buvo ir Måtind. Leidžiantis nuo kalno čia sutikome ramiai sau vaikštinėjančių avių būrelį.
Na, o ketvirtasis žygis labiau patiks lygumų mėgėjams. Jo pradžia – prie Bleiko kapinių. Nuo jų žvyrkelis veda palei kalnus link miestelio. Atėjus į Bleiką, galima nusileisti į paplūdimį ir juo grįžti iki kapinių.
Visus šiuos maršrutus išbandžiau su Floki, tad keliaujantiems su šunimis jie taip pat gali būti tinkamas pasirinkimas.
Apie žygius čia galėčiau rašyti ir rašyti – jų aplink Andenesą tikra galybė ir visi kažkuo žavi. Tačiau galbūt geriausia rekomendacija būtų paprasta: atvažiuokite ir atraskite juos patys.
Andenesas keičiasi: čia kyla naujas banginių pažinimo ir patirčių centras
Andenesą verta aplankyti ne tik dėl žygių ir nuostabios gamtos. Vos už kelių žingsnių nuo miestelio centro šiuo metu kyla neįprastos architektūros pastatas, kuris jau dabar keičia pakrantės vaizdą.
Banginių pažinimo ir patirčių centro vieta pasirinkta neatsitiktinai – Andenesas įsikūręs prie Norvegijos jūros ir garsėja banginių stebėjimu. „The Whale“ sieks sujungti mokslą, meną, pasakojimą ir architektūrą. Lankytojams bus pristatomos šiandien gyvenančios banginių rūšys, jų anatomija, gyvenimas ir santykis su žmogumi. Čia taip pat bus galima išgirsti banginių skleidžiamus garsus specialiai įrengtoje, pritemdytoje erdvėje, o viena iš temų bus ir pramoninės banginių medžioklės istorija.
Pastatą suprojektavo danų architektės Dorte Mandrup studija. Įgaubta pastato forma turėtų įsilieti į uolėtą pakrantės kraštovaizdį, o ant stogo lankytojai galės vaikščioti ir grožėtis vandenynu, kalnais bei nuo 1859 metų Andeneso pakrantę apšviečiančiu švyturiu.
Pirmą kartą pamačiusi kylantį „banginį“ pagalvojau, kad vieta tikrai įspūdinga. Ypač todėl, kad dabar pastato dar negalima apeiti aplinkui ir iki galo suprasti jo formos – iš kai kurių vietų atrodo, kad jis tiesiog tęsiasi į jūrą.
Šiuo metu pastatas dar labiau primena statybų aikštelę nei turistų traukos centrą – teritorija aptverta, aplink šmėžuoja ryškiaspalviais drabužiais vilkintys darbininkai, o iki galutinio vaizdo dar likę nemažai. Vis dėlto pastato išorės forma jau visiškai matoma.
Ant stogo lankytojai galės vaikščioti ir grožėtis vandenynu, kalnais bei nuo 1859 metų Andeneso pakrantę apšviečiančiu švyturiu.
Kadangi mūsų namas, kuriame laikinai apsistojome, yra visai šalia statybų aikštelės, centro statybas kartais pajusdavome tiesiogine prasme. Statybininkams atlaisvinant vietą priešgaisriniam rezervuarui, teko sprogdinti uolienas, todėl nuo sprogdinimų namas lengvai sudrebėdavo.
Banginių pažinimo ir patirčių centras duris turėtų atverti 2027 metų birželį. Bilietus į muziejų planuojama pradėti pardavinėti šį rudenį, o suaugusiojo bilietas turėtų kainuoti 540 Norvegijos kronų (apie 50 eurų).
Prie statybų prisideda ir lietuviai
Įdomu ir tai, kad prie „The Whale“ projekto prisideda ne tik Norvegijos valstybė. Jį finansuoja ir iš šio regiono kilę verslininkai, kuriems tai – būdas prisidėti prie gimtojo krašto vystymo ir didinti jo žinomumą.
Be to, prie statybų prisideda ir Lietuvos įmonė „Staticus“, kuriai patikėta viena įspūdingiausių pastato dalių – stiklo ir aliuminio fasadas. Projekto rėmėjai taip pat yra lankęsi „Staticus“ gamykloje Vilniuje, kur apžiūrėjo ir vertino būsimo centro fasado prototipą.
Bendrovė „Staticus“ šiame projekte atsakinga už 1 537 kv. metrų stiklo ir aliuminio fasado projektavimą, gamybą bei montavimą. Jos darbų apimtis taip pat apima apie 590 kv. metrų išorinių lubų.
Bene įdomiausia fasado dalis – 137 individualiai lenkti stiklo paketai. Jie jungiami tarpusavyje be įprastų matomų vertikalių profilių, todėl galutinis rezultatas turėtų priminti vientisą, banguojantį stiklo paviršių. Kai kurie stiklo paketai siekia beveik šešis metrus aukščio.
Toks sprendimas, pasak Tomo Bučo, „Staticus“ regiono direktoriaus Šiaurės šalims, pareikalavo itin tikslaus projektavimo ir gamybos. Prieš pradedant visų elementų gamybą sprendiniai buvo išbandyti pagaminus fizinį fasado prototipą. Mat fasadas bus tiesiai atsuktas į vandenyną, todėl net ir nedideli stiklo iškraipymai būtų lengvai pastebimi.
Ne mažiau iššūkių kelia ir pati „The Whale“ vieta. Statybų aikštelė yra vandenyno pakrantėje ir sunkiai privažiuojama – dėl siauro kelio ir ribotos erdvės čia negali įvažiuoti įprasti vilkikai. Medžiagos pirmiausia iškraunamos aikštelėje už miestelio, o į statybų vietą gabenamos mažesniais sunkvežimiais su kranais. Dėl ribotos vietos medžiagų atsivežama tik savaitei ar dviem į priekį.
Prie logistikos iššūkių prisideda ir Šiaurės Norvegijos orai. Lauke laikomas medžiagas tenka nuolat saugoti nuo stipraus vėjo – audrų metu jo greitis čia gali siekti 25 m/sek. ir daugiau. Toks vėjas gali pakelti net nedidelius akmenis, todėl neapsaugotos medžiagos gali būti nupūstos tiesiai į jūrą.
Didžioji dalis „Staticus“ darbų atliekama Lietuvoje – čia vyksta projektavimas, inžinerinis parengimas ir fasado elementų gamyba. O galutinis jų montavimas vyksta pačiame Andenese.
„Tikėtina, kad „The Whale“ taps svarbus ne tik kaip vieta, kurioje pasakojama apie banginius ir jūrų ekosistemą, bet ir kaip naujas Andeneso architektūrinis bei turistinis simbolis, galintis padėti pritraukti daugiau lankytojų į visą regioną“, – sakė „Staticus“ regiono direktorius Šiaurės šalims.
Po žygių – laikas vakarienei
Nors Andenesas yra nedidelis miestelis, kasdieniam gyvenimui čia nieko netrūksta: veikia kelių prekybos tinklų parduotuvės, vaistinė, galima rasti namų apyvokos reikmenų ar drabužių parduotuvių. O norintiems pavalgyti ar išgerti kavos taip pat yra iš ko rinktis.
Viena iš vietų, kurią tikrai galiu rekomenduoti, – „Arresten“. Restoranas įsikūręs pačiame Andeneso centre, daugiau nei 150 metų senumo pastate, kuriame kadaise buvo kalėjimas. Tą primena ir iki šiol išlikusios senos kalėjimo durys ir kitos interjero detalės.
Mes čia ragavome šonkauliukus, burgerį, fish and chips ir jų pačių gamintų pyragų – viskas buvo skanu, tad iš restorano išėjome tikrai patenkinti. Karštas patiekalas kainuoja apie 30 eurų. Mums patiko ir pati vietos atmosfera – čia norisi ne greitai užkąsti, o prisėsti, neskubėti ir pasimėgauti maistu.
O Norvegijos kainos – atskira istorija. Tuo įsitikinome net tada, kai vieną dieną užsinorėjome išsivirti lietuviškų barščių. Parduotuvėje kilogramas šviežių burokėlių kainavo apie 7 eurus, kai tuo tarpu Lietuvoje už kilogramą mokėtume apie 0,50 euro. Lietuvoje, pamatę norvegišką kainą, greičiausiai dar stabtelėtume ir patikrintume, ar tai ne klaida.
Andenesą verta ne tik aplankyti
Per tris mėnesius Andenesas tapo nebe vieta, į kurią atvykau, o vieta, kurioje tiesiog gyvenau. Čia atsirado savi rytiniai maršrutai, savi kalnai, savas paplūdimys, į kurį galima nueiti vos išėjus pro duris.
Ir turbūt būtent to labiausiai pasiilgsiu išvažiuodama. Ramybės. Gamtos, kuri čia prasideda vos už kelių žingsnių, rytinių pasivaikščiojimų, saulėtekių ir saulėlydžių paplūdimyje. Ir turbūt labiausiai – jūros kvapo.
Galbūt būtent todėl Andenesas man labiausiai įsiminė ne kaip vieta, kurioje reikia kuo daugiau spėti, o kaip vieta, kurioje norisi pabūti. O kai „The Whale“ atvers duris, priežasčių keliautojams čia pasilikti dar bent vienai dienai bus daugiau.
