Sekite 15min Google
Jam svarbus ne kruopščiai suplanuotas maršrutas, prabangus viešbutis ar galutinis kelionės taškas. Kur kas svarbiau pats buvimas kartu. Bent kelioms savaitėms penki žmonės vėl tampa viena komanda: kartu sprendžia, kur sustoti, kur pasukti, ką pamatyti ir kada tiesiog sustoti pasimėgauti akimirka.
Perednių šeima jau ne vienerius metus keliauja automobiliu. Jų keliai driekėsi per Vokietiją, Austriją, Belgiją, Italiją, Slovakiją, Kroatiją ir kitas Europos šalis. Tačiau Aurimas pastebi, kad į atmintį dažniausiai įstringa ne garsiausi lankytini objektai, o tai, kas nutinka pakeliui – netikėtas sustojimas, juokingas nutikimas, ilgas pokalbis ar tiesiog kelios valandos, kai visi penki sėdi vienoje erdvėje ir niekur neskuba.
„Į automobilį telpa visi penki šeimos nariai ir tai yra viena pigiausių kelionės priemonių“, – šypsosi Aurimas.
Kai kelionė tampa laiku vienas kitam
Tačiau iš tiesų į šeimos automobilį telpa kur kas daugiau nei penki žmonės ir jų daiktai. Čia telpa ilgi pokalbiai, kuriems kasdienybėje vis pritrūksta laiko, netikėtai gimęs juokas, vaikų istorijos, bendros dainos ir tie spontaniški sustojimai, kurie vėliau tampa gražiausiais šeimos prisiminimais. Kasdienybėje kiekvienas šeimos narys gyvena savu ritmu – darbas, mokslai, būreliai, draugai ir ekranai dažnai išskaido laiką į mažas dalis. Tačiau ilgoje kelionėje automobilis tampa erdve, kurioje visi vėl atsiduria kartu.
„Kelionėse gerai pažįsti žmones. Net savo šeimos narius pradedi geriau suprasti. Turi laiko juos iki galo išgirsti“, – sako Aurimas.
Todėl jis įsitikinęs, kad kelionių vertė matuojama ne aplankytų objektų skaičiumi ar nuvažiuotais kilometrais. Didžiausia jų dovana yra laikas – laikas išgirsti vaikų mintis, pasidalyti savais rūpesčiais, pasijuokti iš menkniekių ir prisiminti, kad šeimą stiprina ne tik bendri namai, bet ir kartu išgyventos patirtys.
Į atmintį dažniausiai įstringa ne garsiausi lankytini objektai, o tai, kas nutinka pakeliui.
Automobilis suteikia tai, ko negali lėktuvas
Nors šiandien Europą galima patogiai pasiekti lėktuvu, Aurimas vis tiek dažniausiai renkasi automobilį. Pagrindinė priežastis paprasta – laisvė.
Peredniai nėra iš tų keliautojų, kurie maršrutą suplanuoja iki paskutinės minutės. Dažniausiai jie nusprendžia tik kryptį, o visa kita paaiškėja jau būnant kelyje.
„Mes sugalvojame, į kokią šalį važiuojame, ir viskas“, – šypsosi jis.
Jeigu pakeliui atsiveria įspūdingas ežeras, dėmesį patraukia jaukus miestelis ar vaizdingas kalnų kelias, šeima tiesiog sustoja. Jei norisi ilgiau pasilikti vienoje vietoje, niekas netrukdo keisti planų. Toks spontaniškumas, pasak Aurimo, ir yra vienas didžiausių keliavimo automobiliu privalumų.
„Visa šeima sprendžiame ir stojame.“
Peredniai stengiasi neskubėti. Kas kelis šimtus kilometrų šeima sustoja pailsėti, pasivaikščioti, atsigerti kavos ar suvalgyti ledų. Tokios pertraukos leidžia ne tik išvengti nuovargio, bet ir paverčia pačią kelionę malonia patirtimi.
„Man patinka vairuoti. Aš nuo vairavimo nepavargstu, atvirkščiai – atsipalaiduoju“, – sako Aurimas.
Penki žmonės, viena mašina ir savos taisyklės
Ilgoje kelionėje automobilis greitai tampa nebe vien transporto priemone. Tai – maža šeimos erdvė ant ratų, kurioje kiekvienas turi savo vaidmenį.
„Kas valgo, kas dainuoja, kas žaidžia, kas vairuoja“, – juokiasi Aurimas.
Ilga kelionė kartu tampa ir savotišku šeimos egzaminu.
Vieną akimirką vaikai žiūri pro langą į besikeičiantį kraštovaizdį, kitą visi kartu klausosi muzikos, o netrukus jau sprendžia, kur sustoti pietų ar verta sukti iš suplanuoto kelio. O kai po kelių valandų sėdėjimo kantrybė pradeda sekti, Perednių šeima turi paprastą receptą: sustoti.
„Sustojam, nusiperkam kažką skanaus, pajudam, pašokinėjam ir vėl važiuojam.“
Ilga kelionė kartu tampa ir savotišku šeimos egzaminu: tenka išklausyti vienam kitą, ieškoti kompromisų ir susitaikyti su tuo, kad ne kiekvienas planas išliks toks, koks buvo nubrėžtas išvažiuojant.
„Sunkiau buvo, kai vaikai buvo mažesni. Dabar jau greitai randame kompromisus“, – sako Aurimas.
Patikimas automobilis – ramios kelionės pagrindas
Ilgoje kelionėje automobilis tampa ne tik priemone pasiekti kelionės tikslą. Jame šeima praleidžia šimtus kilometrų, todėl Aurimui svarbiausia ne automobilio prabanga ar galia, o tai, ar jis gali juo pasitikėti.
„Juk pažįstu savo automobilį. Jaučiu, kada jam kažkas negerai. Be to, juo rūpinuosi“, – sako Aurimas.
Net ir geriausiai prižiūrėtas automobilis kartais gali pateikti staigmenų.
Prieš ilgesnes keliones jis anksčiau automobilį profilaktiškai parodydavo servisui. Tačiau, jo manymu, vien techninės apžiūros nepakanka – vairuotojas pats turi pažinti savo automobilį, pastebėti neįprastą garsą, pasikeitusį jo elgesį ar kitus signalus, kad kažkas ne taip.
Vis dėlto net ir geriausiai prižiūrėtas automobilis kartais gali pateikti staigmenų. Viena jų Aurimo šeimą užklupo Austrijoje. Teko užsukti į vietos servisą, tačiau nuogąstavimai, kad svetimoje šalyje toks gedimas gali gerokai paploninti piniginę, nepasitvirtino.
„Sumokėjau tik 70 eurų“, – prisimena jis.
Tačiau vien automobilio technine būkle Aurimas neapsiriboja. Prieš kiekvieną ilgesnę kelionę šeima pasirūpina ir draudimu – apdraudžia ne tik automobilį, bet ir visą šeimą. „Maža ką...“ – sako Aurimas. Juk kelyje ne viską gali numatyti, o turėti planą nenumatytiems atvejams – dar vienas būdas keliauti ramiau.
Kelionės skirtingos, o vairavimo jausmas – dar kitoks
Labiausiai Aurimui įsiminė Vokietija ir Šveicarija. Šiose šalyse vairuoti, pasak jo, vienas malonumas – geri keliai, aiškūs ženklai, tvarka, o vairuotojai elgiasi mandagiai ir atsargiai.
Visai kitokios vairavimo patirties teko patirti Graikijoje, Korfu saloje. Šeima tuomet keliavo nuomotu automobiliu, o siauri kalnų keliai ir serpantinai pareikalavo gerokai daugiau susikaupimo.
„Serpantinai buvo iššūkis, bet susitvarkiau“, – šypsosi Aurimas.
O kalbėdamas apie vietas, kurios šeimai paliko didžiausią įspūdį, jis išskiria Italiją. Komo, Gardos ir Madžorės ežerų apylinkės sužavėjo savo kraštovaizdžiu, o į kelionių planą dar norėtųsi įtraukti ir Dolomitus.
Kelionė be navigacijos – iššūkis iš kito laikmečio
Vienoje iš kelionių Aurimui įstrigo netikėtas susitikimas su lietuvių grupe iš Alytaus. Jis sutiko keliautojus, kurie buvo nusprendę sau išsikelti ypatingą iššūkį – keliauti be navigacijos. Jokio „Google Maps“, jokio balso, kuris kas kelias minutes ramiai praneša, kur pasukti. Tik popierinis žemėlapis ir nuojauta.
„Na, aš jau taip nesivarginčiau“, – juokiasi Aurimas.
Šiandien, kai kelionės maršrutą telefone galima susiplanuoti per kelias minutes, toks keliavimo būdas skamba beveik kaip nuotykis iš kitos epochos. O vaikams, Aurimo manymu, tai apskritai būtų sunkiai suvokiamas iššūkis.
„Vaikai visai to turbūt nesuprastų...“ – šypsosi jis.
Baudos, kurios keliauja ilgiau nei pats keliautojas
Po kelionių Aurimas į pašto dėžutę žiūri kiek atsargiau. Užsienio keliai kartais turi savybę apie save priminti net po kelių mėnesių – kai pati kelionė jau seniai pamiršta.
Keliaudamas po Europą Aurimas stengiasi vairuoti taip, kad netektų susipažinti su vietos policija. Pamatęs nežinomą kelio ženklą, verčiau sustoja, išsiaiškina, ką jis reiškia, ir tik tada tęsia kelionę. Tačiau, kaip pats pripažįsta, kelionėse visko pasitaiko – net ir tada, kai atrodo, kad nieko blogo nepadarei.
Vienas toks nuotykis nutiko Austrijoje. Šeima sustojo papietauti, o automobilį pastatė tuščioje prekybos centro aikštelėje. Prekybos centras tądien, sekmadienį, nedirbo, todėl aikštelė atrodė visiškai tuščia ir nekelianti jokių įtarimų. Tačiau grįžęs Aurimas rado ne pietų pratęsimą, o nemalonią staigmeną – 100 eurų baudą.
„Ženklo nemačiau, bet pripažįstu, kad kažko nežinojau“, – nesiginčija jis.
Tiesa, Austrija nebuvo vienintelė šalis, kurioje kelionės metu teko paploninti piniginę.
Slovakijoje Aurimą „pagavo“ už greičio viršijimą.
„Nušovė krūmuose esantis policijos patrulis“, – juokiasi Aurimas.
Kai vaikai užauga, automobilio salone atsiranda daugiau tylos
Per daugelį metų keitėsi ne tik Perednių šeimos maršrutai, bet ir pati šeima. Vyresnysis sūnus netrukus švęs devynioliktąjį gimtadienį, o į paskutinę šeimos kelionę jau nebevyko.
„Trūko jo“, – trumpai prisipažįsta Aurimas.
Smagu keliauti visiems, bet vaikai užauga. Jie turi savo planų.
Turbūt tai ir yra viena keisčiausių tėvystės akimirkų – ilgai atrodo, kad vaikai visada bus šalia, kad automobilio salone niekada netrūks jų balsų, juoko ir klausimų. O tada vieną dieną galinėje sėdynėje lieka laisva vieta.
„Smagu keliauti visiems, bet vaikai užauga. Jie turi savo planų“, – sako Aurimas.
Vis dėlto į atsiradusią tylą jis žvelgia su šypsena.
„Na, dabar vietos daugiau mašinoje“, – juokiasi.
O kai visi vaikai iškeliaus savais keliais, Perednių laukia naujas kelionių etapas.
„Kai vaikai užaugs, keliausime ramiai dviese su žmona.“
Kelias, kuris niekada nesibaigia
Galbūt todėl Aurimo pasakojimas apie keliones iš tiesų yra ne apie automobilius, šalis ar nuvažiuotus kilometrus. Jis – apie laiką, kurio neįmanoma sustabdyti. Apie vaikus, kurie vieną dieną nustoja sėdėti galinėje automobilio sėdynėje, ir tėvus, kurie tik tada iki galo supranta, kiek daug brangių akimirkų tilpo į tas bendras keliones.
Kol kas Peredniai dar gali uždaryti automobilio dureles, susėsti visi kartu ir išvažiuoti. Ne visada žinodami, kur sustos, ką pamatys ar kas nutiks pakeliui.
Ir galbūt būtent tai yra gražiausia.
Nes kelionės baigiasi. Vaikai užauga. Maršrutai pasikeičia. Automobilyje vieną dieną atsiranda daugiau vietos.
Tačiau prisiminimai apie laiką, kai visi penki sėdėjo viename automobilyje ir buvo tiesiog kartu, niekur nebeišvažiuoja.
