15min Andrius atskleidė, kaip atsidūrė Kenijoje, kuo ši šalis skiriasi nuo Lietuvos, kaip atrodė jo vestuvės su vietine mergina ir apie ką svajoja, prisiminęs tėvynę.
– Andriau, papasakokite apie save – kur dirbate ir gyvenate, ką veikiate laisvalaikiu?
– Sveiki, esu Andrius – kokybės inžinierius lietuviškoje įmonėje „Resursas“. Dirbu komandiruočių principu: dvylika savaičių darbe, mėnuo namuose. Toks ritmas reiškia nuolatines keliones po visą pasaulį – nuo Skandinavijos iki Afrikos, nuo naftos gamyklų iki šiukšlių deginimo elektrinių.
Šiuo metu dirbu netoli Mančesterio (Anglija), Nortwich miestelyje, kur įmonė stato šiukšlių deginimo elektrinę. Mano darbas – technologiniai vamzdynai: jų montavimas, suvirinimo kokybės tikrinimas, viskas pagal griežčiausius Europos ir Amerikos standartus.
Gamta man – tikroji architektūra, sukurta ne žmogaus, o pasaulio.
Darbo kelionės užgrūdina, bet kartu dovanoja ir galimybių. O laisvalaikiu mane gelbsti mano pomėgiai – žvejyba, gamta, kalnai, upės ir gyvūnai. Gamta man – tikroji architektūra, sukurta ne žmogaus, o pasaulio.
– Kodėl keliavote į Keniją ir kaip ten sutikote savo būsimą žmoną?
– Atsidurti Kenijoje man pasiūlė draugas – kvietė prisijungti prie karinio laivo remonto. Sutikau, ir taip atsidūriau visai kitokioje aplinkoje.
Prieš išvykdamas į Keniją girdėjau įvairiausių bauginančių dalykų – maliarija, ŽIV, nuodingi padarai. Bet vos atvykęs supratau, kad viskas kitaip. Pamačiau mane supančias šypsenas, draugiškumą, mandagumą. Žmonės ten – tarsi arčiau Dievo. Nors buvau svetimas, jaučiausi priimtas kaip savas.
Labai greitai supratau, kad ji – mano žmogus.
Su būsima žmona susipažinau per kolegą. Jo mergina niekur neidavo viena – visuomet lydėdavo draugės. Viena jų buvo ir mano būsimoji. Mane pakerėjo jos paprastumas, šiluma, nuoširdumas ir šypsena. Ji iš skurdesnio rajono, todėl kiekvieną dieną ir kiekvieną daiktą vertina nuoširdžiai, iš širdies. Labai greitai supratau, kad ji – mano žmogus.
– Kuo vestuvės Kenijoje skyrėsi nuo lietuviškų?
– Mūsų vestuvės buvo kardinaliai kitokios nei Lietuvoje. Jokios pompastikos, jokių prabangių suknelių ar didžiulių švenčių.
Mums svarbiausia buvo ne šventė, o jausmas ir buvimas kartu.
Nusprendėme, kad norime tik dviejų žmonių šventės – mūsų pačių. Todėl išvykome į Diani Bičą, vieną gražiausių Afrikos paplūdimių, ir ten paminėjome savo sąjungą. Mums svarbiausia buvo ne šventė, o jausmas ir buvimas kartu.
– Kaip jus priėmė nuotakos artimieji ir vietos bendruomenė?
– Iš pradžių buvau muzungas – baltasis, kitatautis, atvykėlis. Bet mane pasitiko su šiluma ir pagarba. Nuotakos artimieji mane priėmė taip, lyg būčiau jų šeimos dalis, ir tai buvo labai brangu. Bendruomenėje jautėsi aiški taisyklė – žmogus žmogui, visi rūpinasi vieni kitais.
– Kokie didžiausi santykių ir santuokos skirtumai tarp Kenijos ir Lietuvos?
– Kenijoje santuoka visų pirma paremta pagarba ir Dievu. Moteris, pavyzdžiui, pagamintą maistą pirmiausia duoda paragauti vyrui – tiesiai iš delno. Maži dalykai ten turi didelę prasmę. Santykiuose daug paprastumo, mažiau materializmo.
-
Su tailandiete susituokęs Darius atskleidė, kaip atrodė jų vestuvės: „Tai yra nemenkas iššūkis“
-
Lietuvis atskleidė, kuo skiriasi Kenijos ir Lietuvos moterys: „Gailiuosi, kad Afriką atradau taip vėlai“
-
Lietuvis Afrikoje rado vietą, kur galima įkurti „Naująją Lietuvą“: tautiečiai įsigytų būstus su priedais
Europoje, ypač Lietuvoje, dažnai pasiklystame pertekliaus pasaulyje. Turime daug, bet kartais stokojame aiškumo, ko iš tikrųjų norime. Kenijoje – priešingai. Mažiau daiktų, bet daugiau tikrumo ir atsakomybės vienas už kitą.
– Ar jūsų žmona jau lankėsi Lietuvoje?
– Dar ne. Darbo grafikas sudėtingas, o kelionės ilgos. Tačiau planuojame ateityje – noriu parodyti jai Lietuvą, jos ežerus, miškus, žiemą ir mūsų kultūrą.
Ir, žinoma, labai noriu ją pavaišinti naminiais cepelinais su spirgučių ir cibulių padažu – pats nekantrauju pamatyti jos reakciją – ar patiks, ar ne.
– Kokie, jūsų manymu, didžiausi kultūriniai iššūkiai Kenijoje?
– Lietuviai dažnai laikomi santūriais ir uždarais. Net paprastas „labas“ gali likti nepastebėtas, o svetimšalis – paliktas vienas. Kenijoje viskas kitaip: žmonės šypsosi, domisi tavo gerove, klausosi tavęs ir noriai padeda. Jie retai skundžiasi valdžia ar prastomis gyvenimo sąlygomis, nors patys dažnai neturi pastogės ar daug materialių dalykų. Šis optimizmas kyla iš gamtos: saulės, gaivaus oro, vaisių ir paprasto gyvenimo ritmo.
Jie retai skundžiasi valdžia ar prastomis gyvenimo sąlygomis.
Viena ryškiausių kultūrinių skirtumų – vartojimas. Kenijoje žmonės gyvena paprastai: daug ką pasidaro patys, užsiaugina, nusiskina, pasigamina ar pasigauna. Tai primena seną lietuvišką patarlę: „ką pasėsi, tą ir pjausi“.
Šiuolaikinės technologijos ir civilizacija dažnai iškreipia mūsų požiūrį – nauji daiktai suteikia tik trumpalaikį pasitenkinimą, bet ne tikrą laimę. Tik padedant kitiems jaučiama tikroji laimė, kuri lieka visam gyvenimui.
Būti geram žmogui – tikra vertybė ir laimė.
Prisimenu vieną istoriją: pirkdamas kokosą, mačiau pardavėją, kuris nešiojo sunkius maišus. Pasiūliau jam padėti. Jis mane atpažįsta ir iki šiol pasisveikina su šypsena. Tokie paprasti gestai parodo, kiek Kenijoje vertinama gera širdis. Būti geram žmogui – tikra vertybė ir laimė.
Kenijoje bendruomeniškumas yra kasdienybė. Žmonės rūpinasi vieni kitais, dalijasi resursais ir padeda be didelių pretenzijų.
– Ar pasiilgstate Lietuvos?
– Pasiilgstu. Labiausiai – artimų žmonių, mamos, giminių ir lietuviškos kalbos. Tačiau pasirinkau gyventi ten, kur šilta. Kenija išsprendė daugelį buities klausimų, į kuriuos Lietuvoje nerasdavau atsakymų.
Pasiilgstu lietuviškų rūkyti gaminių – lašinių, dešrų, konservuotų produktų. Čia, šiltuose kraštuose, eksperimentuoju ir bandau pasigaminti pats, tačiau su lašiniais sunkiau – kiaulės čia retenybė, o lašinių sluoksnis labai mažas. Gaminti išmokau pats – rauginti agurkus, gaminti šaltibarščius, net silkutės iš vietinės žuvies.
Kenija išsprendė daugelį buities klausimų, į kuriuos Lietuvoje nerasdavau atsakymų.
Lietuviškai pasikalbėti Kenijoje sudėtinga, todėl kalbą palaiko tik darbas su lietuvių komanda ir „YouTube“ vlogai bei socialiniai tinklai.
Gyvenimas Kenijoje stebina paprastumu. Temperatūra visus metus laikosi ties 27–30 laipsnių, tad nereikia nei šiltų drabužių, nei žieminių batų. Visus metus vaikštau su šortais, marškinėliais ir šlepetėmis – patogu ir ekonomiška.
Maistas čia visada šviežias. Vaisiai ir daržovės auga vietoje, prinokę ir natūralūs, o ne atvežtiniai. Tai vienas tų dalykų, kuris mane tikrai džiugina.
– Ar verta keliauti į Keniją? Ką ten galima pamatyti?
– Būtinai. Kenija – kultūrų lopšys su daugiau nei 40 genčių, skirtingomis kalbomis, tradicijomis ir pasaulėžiūromis. Tai šalis, kur gali iš arti pamatyti liūtus, dramblių šeimas, zebrus – tai, ką Europoje paprastai matome tik per televizorių.
Gamta čia gyva ir tikra: savanos, nacionaliniai parkai, kalnai, Indijos vandenyno pakrantės. O žmonės – šilti, nuoširdūs, visuomet pasiruošę padėti.
– Palinkėjimas 15min KELIONĖS skaitytojams.
– Nebijokite būti savo širdies stebėtojais. Keliaukite, ieškokite, patirkite. Kartais likimas nuveda ten, kur būtume net nepagalvoję – kaip mane nuvedė į Keniją. Ten radau gamtą, ramybę ir meilę. Linkiu ir jums atrasti savo pasaulio kampelį, kur širdis pasijus kaip namie.
