Sekite 15min Google
Monikos įkurta „Etno svetlyčia“ yra pirmasis ir vienintelis Baltijos šalyse ūkis, nominuotas prestižiniu pasauliniu „Slow Food Farm“ ženklu iš Italijos. Čia Monika savo pačios rankomis gamina naminius avių pieno sūrius, kviečia į degustacijas, rengia edukacijas, dalijasi savo žiniomis ir kviečia į unikalius žygius su savo žirgu. Šeimininkė apie savo ūkį, maistą ir meilę gamtai galėtų pasakoti valandų valandas.
Sodyba, kurioje gamta turi savo taisykles
Sodyboje lankėmės dar rugsėjį – šviečiant rudeninei ryto saulei susipažinome su Monikos veikla, išgirdome ne vieną netikėtą istoriją ir, žinoma, paragavome vietoje gaminamų avių pieno sūrių.
Monika Šimonėlė mus pasitinka kieme – aprodydama sodybą, pasakoja apie savo augalus, gyvūnus ir įvairius sumanymus, kurių, regis, užtektų dar ne vieniems metams. Vaikštant po sodybą galima pamatyti ir būsimą vaistinių bei aromatinių augalų sodą. Čia auga čiobreliai, rožės, linai... Žemė ruošiama daugiamečiams žolynams, o šeimininkė pasakoja, kad nenaudojant cheminių purškalų įveikti piktžoles nėra paprasta.
Gamtos apsuptyje įkurtame ūkyje po kiemą laisvai ganosi avys, bėgioja žąsys, o kiek tolėliau vaikštinėja grakštus Monikos itin mylimas žirgas. Sodyba įsikūrusi netoli Kačėniškės piliakalnio, Sirvėtos regioninio parko apylinkėse. Monika čia, persikėlusi iš Vilniaus, gyvena jau devintus metus. Pasak jos, gyvenimas gamtoje buvo sena jos vaikystės svajonė.
„Aš labai nuo vaikystės svajojau apie gyvenimą gamtoj, gal net labiau, giliau gamtoj“, – prisipažįsta ji.
Monikai įsigijus sodybą, dabartinės turistinės infrastruktūros dar nebuvo. Iki aplinkinių vietovių vedė vos pravažiuojamas žvyrkelis, nebuvo ir tako į Kačėniškės piliakalnį. Vėliau, vystantis aplinkiniams projektams, keitėsi ir šios vietovės gyvenimas.
Šiandien sodybos teritorija apima apie aštuonis hektarus, tačiau šeimininkų prižiūrimi plotai gerokai didesni. Kasmet dirbama maždaug 25 hektarai žemės, nes reikia pasirūpinti pievomis, šienu ir pašarais gyvuliams.
Ūkyje laikomasi biodinaminės žemdirbystės principų. Nors pats ūkis kol kas dar nėra sertifikuotas kaip biodinaminis, šeimininkai priklauso Biodinamikos asociacijai.
Vis tik šiame ūkyje svarbus ne tik žmogaus darbas. Gamta čia turi savo taisykles.
Štai vienoje sodybos vietoje įsikūręs barsukas, o senose kanklėse lizdą susisuko paukščiai. Šeimininkė net neskuba plauti langų, prie kurių peri sparnuočiai, kad tik nesutrikdytų jų ramybės.
Paklausta, ar su barsuku draugauja, moteris nusijuokia: „Jis nesipiršo, o aš nepristojau. Tai mes taip kažkaip per atstumą: jis naktį, aš dieną.“
Toks santykis su gamta geriausiai apibūdina visą sodybos filosofiją – žmogus čia nėra vienintelis šeimininkas.
Žygiai nepramintais takais – lydint žirgui
Nors „Etno svetlyčia“ pirmiausia gali sudominti maisto mėgėjus, vien sūrių degustacijomis jos veikla neapsiriboja. Viena iš išskirtinių siūlomų patirčių – žirgo lydimi žygiai nepramintais takais.
Monika pati yra raitelė, todėl žygių metu joja žirgu, o dalyviai keliauja pėsčiomis. Pasak jos, toks pasivaikščiojimas žmonėms suteikia visai kitokių emocijų nei įprastas žygis.
„Jie eina taip žvaliai, tokie laimingi. Jiems tai suteikia be galo daug emocijų. Atrodo, nieko ypatingo, bet šiaip jie eitų, matyt, visai kitaip. Kitu ritmu, kitom mintim. O čia jie būna tokie kaip fontanai – trykštantys nuo emocijų“, – pasakoja moteris.
Žygio dalyviai gali prieiti prie žirgo, jį paliesti ir su juo nusifotografuoti.
Siūlomi keli maršrutai, tarp jų – kelionė Kačėniškės piliakalnio link. Šeimininkė pabrėžia, kad maršrutai derinami atsižvelgiant į saugomos teritorijos reikalavimus: į patį piliakalnį su žirgu nejojama, tačiau iki jo galima keliauti.
Tokie žygiai gali būti organizuojami ir didesnėms grupėms – šeimininkės vertinimu, iki 30–35 žmonių. Tačiau Monika pasakoja, kad ūkis labiau orientuojasi į šeimas, mažesnių kolektyvų grupes – priima ir po vieną.
Nuo vilnos verpimo iki žvaigždžių stebėjimo
„Etno svetlyčia“ siekia būti vieta, kurioje galima ne tik paragauti vietinių produktų, bet ir išmokti senųjų amatų. Čia rengiamos vilnos paruošimo, rūšiavimo, verpimo, audimo ir mezgimo edukacijos, vyksta kūrybinės dirbtuvės bei teminiai susitikimai.
Šeimininkė sako jaučianti poreikį savo žiniomis dalytis su kitais.
„Aš jaučiu, kad negaliu to laikyti savyje. Aš turiu išleisti kitiems. Taip, kaip man atėjo, taip aš turiu būti tuo laidininku, kuris išleidžia. Ties manim negali sustoti“, – kalba ji.
Įdomu tai, kad veikla čia nesustoja ir pasibaigus vasaros sezonui. Priešingai – rudenį ir žiemą atsiranda daugiau laiko edukacijoms, amatams ir jaukiems susibūrimams.
Organizuojamos advento vakaronės, planuojami tradicinių švenčių minėjimai. Vienas iš naujesnių sumanymų – žiemos astronomijos vakarai, yra tam jau ir datos numatytos. Jų metu svečiai pirmiausia susirinktų į vidų arbatos ir užkandžių, kur astronomas supažindintų su dangaus kūnais, o vėliau visi keliautų į lauką stebėti žvaigždžių pro teleskopą.
„Žiemą matysi žvaigždynus, kurie nesimato vasarą, gerai ir tuo, kad tokį stebėjimą galima daryti ir vakare, nebūtina naktį, kadangi saulė nusileidžia daug anksčiau“, – apie planuojamas edukacijas pasakoja šeimininkė.
Jos teigimu, tam jau pasiruošta, o renginiuose būtų derinamos paskaitos, pokalbiai, vaišės ir praktinis dangaus stebėjimas.
Sūriai, kurie gimsta vos už kelių žingsnių
Susėdus prie didelio stalo itin jaukioje Monikos įkurtoje „Svetlyčioje“ pirmiausia knieti apsidairyti – ant sienų gausu diplomų, padėkų, sustatyti senoviniai verpimo ratukai, audimo staklės, čia galima išvysti ir Monikos rankomis suverptų vilnos apdarų.
Kviesdama prisėsti prie stalo Monika pradeda pasakojimą apie savo gaminamus sūrio produktus. Netrukus paaiškėja, kad tai bus ne tik ragavimas, bet ir pažintis su sūrininkystės tradicijomis, skirtingais gamybos būdais bei ilgamečiais eksperimentais.
Ūkyje gaminama apie 38–40 skirtingų pieno produktų. Tarp jų – įvairūs sūriai, sviestas, jogurtas, rikota. Pasak šeimininkės, visi degustacijai pateikiami produktai gaminami vietoje. Sūrinė įrengta tame pačiame ūkyje, o pienas gaunamas iš čia auginamų gyvulių.
„Šitas visas maistas gimė, užaugo ir pagamintas 100 metrų atstumu“, – pasakoja Monika.
Ūkis priklauso tarptautinei „Slow Food“ organizacijai ir, šeimininkės teigimu, yra įvertintas „Slow Food Farm“ nominacija. Monika pasakoja, kad svarbiausia šio ūkininkavimo principo dalis – vietinė, tvari maisto gamyba, pagarba gamtai ir tradiciniams metodams.
Kiekvienas sūris turi savo istoriją. Kai kurių receptų šeimininkei teko ieškoti ne vienus metus, o nauji produktai atsiranda ir iš pokalbių su kitais sūrininkystės entuziastais.
Pavyzdžiui, neseniai ji pradėjo gaminti brandintą rikotą – „Ricotta Stagionata“. Skirtingai nei šviežia rikota, šis sūris brandinamas nuo dviejų iki šešių mėnesių, todėl tampa gerokai kietesnis ir gali būti tarkuojamas.
Ūkyje taip pat gaminami įvairių Europos sūrininkystės tradicijų įkvėpti sūriai – nuo „Crottin“ iki pekorino ar čederio tipo gaminių. Monika pabrėžia, kad kai kurie sūriai gaminami tik tam tikru metų laiku, kai pienas įgauna reikiamą riebumą, skonį ir aromatą.
Halumis su medumi – netikėtas degustacijos atradimas
Pirmasis mūsų ragautas sūris – halumis. Tai kepimui tinkamas sūris, kuris kaitinamas išlaiko formą. Šeimininkė jį patiekia su medumi ir druska, leisdama kiekvienam pasirinkti patinkantį skonių derinį. Ant stalo atsiranda ir juodos, ir rausvos druskos, o medus, kaip paaiškėja, surinktas iš vikių žiedų.
Iš pradžių sūrio ir medaus derinys gali pasirodyti neįprastas, tačiau būtent toks kontrastas ir tampa viena įdomiausių degustacijos patirčių. Sūrumas, švelnus pieno skonis ir medaus saldumas susijungia į vientisą visumą.
„Halumis gali būti pateikiamas salotose, prie makaronų, prie ryžių. Jis iš tiesų yra grilio sūris“, – pasakoja šeimininkė.
Ragaudami sužinome ir daugiau apie skirtingų sūrių gamybą, jų brandinimą bei panaudojimą virtuvėje.
Degustacijoms paprastai atrenkama nuo trijų iki septynių produktų. Šeimininkė sako nenorinti svečių apkrauti pernelyg dideliu skonių kiekiu, todėl kiekvieną kartą gali pasiūlyti vis kitokių gaminių. Tiesa, Monika prisipažįsta esanti itin reikli savo produkcijai.
„Jeigu nepraeina mano gomurio, mano receptorių, nepatenka ant stalo“, – sako sūrininkė.
O į degustaciją, pasak jos, geriausia atvykti alkanam.
„Aš visiems sakau: į degustaciją reikia atvažiuoti alkaniems. Keliautojai gana dažnai pas mus pabaigia kelionę. Aš tai rekomenduoju pabaigai, nes po to nesinori niekur eiti“, – šypsosi moteris.
Degustacija, kuri gali užsitęsti
Įprastai sūrių degustacija trunka nuo pusantros iki dviejų valandų, tačiau šeimininkė prisipažįsta, kad pasitaiko ir gerokai ilgesnių susitikimų.
Kartais pokalbiai užsitęsia iki trijų su puse valandos. Jei svečiams įdomu, jie dar keliauja apžiūrėti žolynų, susipažinti su gyvuliais ar pasivaikščioti po sodybą.
„Svečias į namus – Dievas į namus“, – savo požiūrį apibūdina šeimininkė.
Išvykstant iš „Etno svietlyčios“ tampa aišku, kad sūriai tėra viena šios vietos istorijos dalis.
Čia susipina noras išsaugoti tradicinius amatus, gaminti maistą iš vietinių produktų, gyventi arčiau gamtos ir savo patirtimi dalytis su kitais.
Šeimininkė pasakoja apie naujus sumanymus taip, lyg kiekvienai dienai reikėtų dar kelių papildomų valandų. Planuose dar – vaistinių augalų sodas, naujos edukacijos, žygiai, jaukios vakaronės.
Ir vis dėlto šios vietos žavesys slypi ne veiklų gausoje.
Greičiau priešingai – galimybėje bent trumpam sulėtinti tempą, pasiklausyti istorijų, pamatyti, iš kur atsiranda maistas, ir paragauti sūrio, kurio kelias nuo ūkio iki stalo matuojamas ne kilometrais, o vos keliais žingsniais.
„Etno svietlyčia“ – viena tų vietų, kur kelionės įspūdį kuria ne dideli objektai ar įspūdinga infrastruktūra, o žmogus, jo pasakojimai ir nuoširdus ryšys su gamta.
Praktinė informacija keliautojams: „Etno svetlyčia“ įsikūrusi Kačėniškės piliakalnio apylinkėse. Sūrių degustacijos ir edukacijos organizuojamos iš anksto susitarus. Informacija apie veiklas skelbiama „Etno svetlyčios“ ir „Sūrio kelio“ puslapiuose. Kainas bei renginių datas prieš vykstant rekomenduojama pasitikslinti.
Kelionę po Ignalinos kraštą organizavo ir apmokėjo Ignalinos rajono turizmo informacijos centras. Įtakos turiniui tai neturėjo.
