Sekite 15min Google
Černobylio atominės elektrinės katastrofa naujai įkurtam Visaginui, kuris buvo skirtas Ignalinos atominės elektrinės statybininkams ir būsimiems darbuotojams apgyvendinti, paliko itin gilų randą.
Naujo miesto kūrimosi procese atsirado takoskyra – kaip miestas atrodė iki Černobylio katastrofos ir kaip keitėsi po jos. Gyventojai jautėsi tarsi praradę savo identitetą.
Apie miesto istoriją, gyventojų identiteto paieškas ir didžiulę meilę savo miestui šiandien Visagine vesdamas išskirtines ekskursijas pasakoja menininkas, visuomenininkas ir pedagogas Aleksejus Urazovas.
Nuo trejų metų Visagine gyvenantis Aleksas – išties neeilinė asmenybė, mieste jis turi jaunimo erdvę, kurioje organizuoja skirtingus projektus – sako vis bandantis pakeisti tai, kaip Visaginą mato žmonės šiandien, ir atrasti naująjį miesto veidą.
Dar vienas jo išskirtinumas, kuris nė vienam neprasprūstų pro akis, yra tai, kad jau 12 metų Aleksas po Visaginą vaikšto basomis. Batais nesiauna net ir žiemą:
„Man tiesiog taip patogu. Žiemą irgi vaikštau basas. Aišku, priklauso ir nuo žiemos, neslėpsiu, būna, kad aš ten kažkiek „čytinu“ ir panešioju batus, bet labai retai. Toks yra mano gyvenimo būdas ir mano procesai. Pabandykit, nusiaukite batus ir jūs, jei norite“, – kviesdamas į ekskursiją po miestą šypteli Aleksas.
Liekame su batais, bet mielai leidžiamės pasivaikščioti ir paklausyti, kaip gi kūrėsi Visaginas.
Kelionę po Visaginą su Aleksu pradedame nuo atnaujintos autobusų stoties, kur kartu įsikūręs ir Visagino miesto turizmo centras – būtent čia ir reikėtų kreiptis, jei norėtumėte geriau pažinti Visaginą ir atrasti jo siūlomas ekskursijas.
Ne toks ir „elitinis“ namas
Miesto istoriją pasakoti Aleksas pradeda tik išėjęs į lauką – rodydamas į šiuo metu „nelabai gražų“ namą – pasakoja, kad anuomet jis buvo statomas kaip vienas gražiausių namų Visagine, mat yra labai geroje vietoje ir arčiausiai ežero.
„Netoliese taip pat yra didelis futbolo stadionas, už jo yra teniso kortai, akrobatikos ir irklavimo bazė, kuri pas mus yra labai dabar atnaujinta ir graži.
Dabar šiam namui reikėtų kiek daugiau meilės. Bet, žinokit, žmonės, kurie perka butus, dažnai perka juos čia, tad keičiasi aplinka, keičiasi žmonės. Tai aš manau, kad dar 10 metų ir bus čia tas elitinis namas, kuris buvo kažkada suplanuotas ir kurio mes nespėjom įgyvendinti iki galo“, – tikina Aleksas.
Eidamas miesto centru Aleksejus vis sveikinasi su praeinančiais pažįstamais žmonėmis, regis, atskirą istoriją galėtų papasakoti apie kiekvieną iš jų.
Paklaustas, kur gyvena, Aleksas nustebina: „Daugiabutyje, – sako. – O ką, manote, aš kaip koks Tarzanas, miške gyvenu?“ – juokdamasis klausia.
Tos 43 tautos, kurios atvažiavo čia kažkada, jiems buvo būdinga gyventi daugiabučiuose.
Aleksas pasakoja, kad Visagino žmonės yra pripratę ir jiems visiškai normalu gyventi daugiabučiuose:
„Tos 43 tautos, kurios atvažiavo čia kažkada, jiems buvo būdinga gyventi daugiabučiuose. Mes turim sodą, ir sodų bendrijos yra didžiulės Visagine, tai ten žmonės viską, ką reikia, augina, gauna sau gamtos“.
Gervė ir miesto simbolika
Aleksejus stabteli ir kviečia pakelti galvas viršun – rodo į miesto centre esančią gervės skulptūrą.
„Štai čia mūsų miesto simbolis. Jūs gal girdėjote, kad mes dar turim ir drugelio simbolį, bet drugelio simbolis buvo išgalvotas, sukurtas gal prieš 10–13 metų. Kodėl? Nes Visagino miesto forma žemėlapyje išties primena vieną drugelio sparną. Jeigu Ignalinos atominėje elektrinėje būtų buvęs trečiasis reaktorius, būtų atsiradęs ir antrasis drugelio sparnas, mat būtų įkurti dar trys mikrorajonai. Aišku, tais laikais miesto forma nebuvo kažkaip determinuota tam tikrais simboliais.
Buvo tiesiog padaryta taip, kad būtų patogu, ir suplanuota aplink žmones, kurie čia gyvena. Mes neturim senamiesčio, paveldas neegzistavo čia. Išlaikyti pušyną buvo viena iš svarbiausių koncepcijų aplink miestą“, – pasakoja Aleksas.
Ir iškart priduria: „Teisingumo dėlei čia turėčiau sakyti „jie“, o ne „mes“. Nes aš nestačiau šio miesto. Aš jau buvau atvežtas čia, kai man buvo treji metai. Iš Voronežo. Ilgas buvo mano kelias tapti lietuviu, savanoriu ir viskuo. Bet dabar jau jaučiuosi esantis lietuviu, nes čia yra mano siela“.
Žmonės miestą statėsi patys
Aleksejus stabteli prie didžiulio Lietuvos formą primenančio akmens.
„Čia bus pastatytas Atominės elektrinės energetikų miestas“, – užrašyta ant jo. Šis didžiulis riedulys buvo pastatytas 1975 m. rugpjūčio 10 d. prie pirmųjų daugiabučių pamatų – jis tapo simboliniu miesto kertiniu akmeniu.
Visagino miesto įkūrimo istorija išties įdomi.
„Kiekvienas senjoras, kurį einantį gatvėje ir šiandien pamatysit, atvažiavo čia, turbūt maždaug prieš 50 metų. Kaip jie nusprendė čia atvažiuoti? „Gazeta Pravda“ laikraštyje buvo paskelbta, kad kviečiami visi – nuspręsta, kad atominė bus pastatyta čia, Lietuvos pusėj, tad buvo kviečiami visi: „Atvažiuokit, pastatysim naują atominę“.
Aišku, žmonės tarp eilučių iškart suprato, kad čia greitai gaus butą. Na ir atvažiuoja žmonės su diplomais, su savo reikalais, su savo kostiumais, nes nori save gerai parodyti.
Žmonės patys turėjo sukurti miestą, pastatyti sau namus, kad turėtų kur gyventi.
Ir tuomet vyko toks įdomus žaidimas – čia žmonės pirmiausia turėjo tapti statybininkais, kad vėliau galėtų panaudoti savo turimus diplomus. Tarkime, atvažiavo mokytojas, kuris norėtų mokyti vaikus, tai pirmiausia jam reikėjo pasistatyti savo mokyklą. Žmonės patys turėjo sukurti miestą, pastatyti sau namus, kad turėtų kur gyventi, pastatyti mokyklą ir tada tik joje galėjo dirbti mokytojais. Tai tik po 5–7 metų jie ištraukė tą savo diplomą ir savo kostiumą, nes iki to laiko visi buvo statybininkai.
Tad įsivaizduojat, kokią meilę mūsų žmonės, mūsų senjorai, turi miestui, kurį patys ir pastatė. Jie kiekvieną plytelę pamena, patys sau pastatė ir tą mokyklą, ir irklavimo bazę... Kiekviena kompanija, kiekviena sporto erdvė, kiekviena kultūros salė buvo pastatyta žmonėms, kad ten kurtų“, – kalba Aleksas.
Pasak jo, Visaginas yra tipinis miestas – pakankamai lengva jį buvo statyti, nes žmonės žinojo, kaip reikia tai daryti. Visaginas nebuvo pirmas tokio tipo miestas. Tačiau turėjo ypatumą – reikėjo išsaugoti kuo daugiau laukinių pušų, tas ypatumas tikrai yra retas ir turbūt matomas mažiausiai tarp tokių miestų, tikina Aleksas.
Sustojame ir prie išskirtinio Visagino miesto mozaikinio kūrinio.
„Štai čia 1986-ų metų mozaikinis kūrinys – „Žmogus ir stichijos“. Šis kūrinys sukurtas rankom iš mažų akmenukų. Kalbama, kad šiam menininkui nedavė biudžeto, tad nebuvo, kaip atvežti tuos akmenukus, tad vežė juos nuo Uralo tiesiog tašėm“, – pasakoja Aleksas.
Priešais garsųjį kūrinį – miesto centre stūkso ir grojantis fontanas, kiekvienas norintis nuo 8 ryto iki 22 valandos už kelis eurus gali pasileisti vieną iš 15 dainų. „Tik prašau, neleiskit Rammstein, žmonės čia nekenčia tos grupės“ – juokauja gidas.
Viską pakeitusi Černobylio katastrofa
Aleksas veda atnaujinta miesto alėja ir pasakoja, kad jos dizainas išlaikytas koks ir buvo, tik susodintos daugiametės gėlės. Šita alėja, pasakoja Aleksas, turėjo pereiti per visą miestą būtent tokiu būdu, čia turėjo būti keturi fontanai...
Stabtelėjęs alėjos gale gidas kviečia akimirkai persikelti į praeitį.
„1985 metai – čia žmonės gyvena absoliučiai kitaip negu Lietuvoje. Jaučia absoliučiai kitus jausmus. Žmonės čia atvažiavo iš skirtingų tautų, jie išvis nežinojo jokios informacijos apie Lietuvą. Jiems buvo pasakyta – važiuokit į va šitą pusę Lietuvos ir pastatykit čia savo miestą. Aišku, čia ir susikūrė burbulas. Rusų kalba čia buvo patogiausia, nes mes turėjom daugiausiai turbūt ukrainiečių ir baltarusių, bet visiems viskas susimaišė per vieną kalbą.
Taigi žmonės čia susikūrė sau labai patogų miestą: mokyklos, ligoninės, vaikų darželiai, sporto, kultūros erdvės... 1985 metais čia buvo viskas, ko reikėjo. Ir kas liko? Liko pagerinti, padailinti. Tai va šita alėja, pavyzdžiui, buvo vienas iš tų pagražinimų. Ji turėjo tęstis per visą miestą. Čia buvo pirmas fontanas, turėjo būti antras, trečias, ketvirtas fontanas, keletas saugumo viadukų“, – pasakoja gidas.
Visagine tuo metu gyveno apie 38 tūkstančiai žmonių: „Atominė buvo pilna, žmonių buvo labai daug, gyvenimas virė, žmonės buvo laimingi. Jie net nesuprato, kas vyksta pasaulyje, nes čia buvo toks šiek tiek savas pasaulis – tu ką tik pastatei namą, vaikas tavo ką tik išėjo į vaikų darželį, mokyklos yra naujos, viskas yra gražu.
Ir 1986 metais nutinka Černobylio avarija.
Ką tai reiškė Visaginui? Mes juk esam atomininkai. Mūsų specialistai iškart žinojo, kas atsitiko, nes krito visi davikliai. Buvo aišku, kad kažkur atsitiko tragedija. Iškart sustojo visi mūsų kranai. Visos statybos. Alėja turėjo tęstis. Šitas grožis turėjo būti paskutinis, toks, sakyčiau, miesto dekoras. Viskas sustojo.“
Aleksas pasakoja, kad po katastrofos Černobylio elektrinėje kažkiek žmonių išvažiavo į Ukrainą būti likvidatoriais, išvažiavo visa kariuomenė, visi statybininkai. Tuo metu dar nebuvo paleistas antrasis Ignalinos atominės elektrinės blokas. Klausimas buvo, ar jį išvis kada nors paleis.
„Mūsų ateities nėra“
Po pusmečio antrasis blokas vis tik buvo paleistas, bet tik sumažinus jo galią, kad nebūtų tokios pačios tragedijos kaip Černobylyje.
„Pokalbiai anuomet visur buvo labai sunkūs. Tada mums sako – trečio bloko tikrai nebus. 1989-aisiais metais. Vadinasi – mūsų ateities nėra. Nebus to „drugelio sparno“, kurį mes paskui išgalvojom. Nebus daugiau žmonių, negalima pakviesti ir savo šeimų, nes miestas jau buvo pilnas – vaikų darželiai, mokyklos buvo užpildytos.
Praeina keli metai, Lietuva atgauna nepriklausomybę. Pasikeitė valdžia, tad tie statybiniai kranai, kurie čia ir liko stovėti, dabar jau niekam nepriklausė.
Prasidėjo absoliučiai naujas pasaulis – nauji pinigai, nauja kalba, reikėjo pasirinkti savo pasą. Tai irgi buvo labai sunkūs procesai žmonėms. Jie ką tik atvažiavo, ką tik įsikūrė, labai patogus gyvenimas jiems buvo ir staiga dabar jiems sako – pasirink pasą. Ne visi žmonės galėjo pasirinkti lietuvišką pasą, nes jie nežinojo išvis, į ką jie investuoja savo pasaulį. Tai kažkas išvažiavo, kažkas pasiliko. Tada prasidėjo sunkūs 90-ieji. Visko čia buvo – privatizacijos, „bardakas“, mafija – viską mes čia turėjom kaip ir visur“, – pasakoja Aleksas.
„Ir staiga Europa sako: priimam jus į Europos Sąjungą, tik uždarykit, prašom, atominę elektrinę.
Taigi Visaginą ištinka du dalykai – atsidaro Europos durys, bet žmonės, jaunimas išvažiuoja. Ir iš tų 38 tūkstančių žmonių mieste teliko 20 tūkstančių – žmonės suprato, kad jie nebus inžinieriai, nebus atomininkai“, – pasikeitusią miesto realybę piešia miesto gidas Aleksas.
Tad ir ši alėja, pasak jo, yra Visagino miesto simbolis, simbolizuojantis taip ir nebaigtą statyti miestą:
„Mes negalime kol kas jos tęsti. Tikiuosi kažkada atsiras tam finansinės, emocinės galimybės, nes pabaigti šitą alėją būtų užbaigti Visagino projektą. Nuo 1986 metų Visaginas taip ir liko nebaigtas miestas. Nuo to, manau, priklauso ir mūsų identitetas – mes tarsi nežinom, kas mes esame. Ši alėja parodo, kokią didžiulę įtaką Visaginui turėjo Černobylio katastrofa.“
Naujo identiteto paieškos
Po miesto centrą toliau vedantis Aleksejus siūlo užsukti ir į miesto biblioteką, čia jis parodo kadaise sukurtą miesto maketą, kuriame pavaizduota, kaip Visaginas turėjo atrodyti, jei ne viską pakeitusi Černobylio katastrofa.
Aleksas tikina, kad miesto išplanavimas buvo sukurtas taip, kad būtų labai patogus gyventojams. Miestą juosia didelio užimtumo kelias, iš jo galima patogiai patekti į mažesnes gatveles, dėl to Visagine nėra nė vieno šviesoforo.
Mieste stojusios statybos po Černobylio avarijos, Alekso nuomone, labai paveikė tai, kuo tapo dabartiniai visaginiečiai.
„Visaginas turbūt prasidėjo kaip atomininkų, inžinierių miestas, bet dėl gamtos, miestą supančio miško, man atrodo, galiausiai tapome daugiau prie gamtos prisirišusiais žmonėmis, o ne prie to betoninio giganto – Ignalinos atominės elektrinės. Ir dabartiniam jaunimui šitas Visagino miškas reiškia kur kas daugiau nei uždaroma atominė elektrinė“, – kalba Aleksas.
Išėję iš bibliotekos pasukame Visagino gatve ir stabtelime prie vadinamojo pėsčiųjų „saugumo viaduko“.
„Jis buvo sukurtas ne tam, kad čia pasislėptum, tarkim, nuo bombų, o dėl to, kad vienintelis kelias aplink miestą dabar yra virš mūsų. Atominėj anuomet dirbo 3,5 tūkstančio žmonių, aplinkui atominę dar apie 5 tūkstančiai žmonių. Ką tai reiškia? Reikėjo daug autobusų – vienoje pamainoje dirbdavo beveik 2000 žmonių. Tad įsivaizduokite, kiek autobusų turi išvažiuot iš miesto.
Jeigu būtų nors vienas šviesoforas kelyje, jis visą pamainą atomininkų sustabdytų. Atominėje dirbantys žmonės negali anksčiau laiko palikti pamainos, jie turi sulaukti žmogaus, kuris jį pakeičia. Todėl Visagine ir nėra nė vieno šviesoforo. Kas įdomiausia, dėl šios priežasties Visagine negalima laikyti ir vairavimo egzaminų. Šviesoforų čia nėra ir, turbūt, niekada nebus. Nes šie viadukai turėjo mums sudaryti pakankamai saugumo, patogumo, kad visas mikrorajonas ateitų čia prie ežero, į vienintelį parką, ir mūsų keliai niekada nesusikirstų su tais autobusais.
Trys pamainos žmonių kas 8 valandas buvo vežami autobusų kolonomis į atominę. Tai buvo tikrai protingai apgalvota“, – pasakoja Aleksas.
Vis tik spėta pastatyti vieną viaduką. Antro ir trečio nėra. Bet ir keliai dabar nėra tiek užkrauti, atominėje dabar dirba tik 1500 žmonių, tai kur kas mažiau, nei buvo anuomet.
Kirtę viaduką, toliau einame link Visagino ežero: „Prieš Černobylio avariją šitas parkas nebuvo tiek svarbus. Nes buvo labai daug darbų, tu net negalvojai, kada atsipalaiduoti, tiesiog gyvenai ir dirbai savo darbą. O dabar mes čia prie ežero ir gyvenam, ir laisvalaikį leidžiam.“
Ką gyvenantys Visagine dirba šiandien? – paklausėme Alekso.
„Darbo yra mažiau, tačiau turime baldų fabriką, yra medicinos prekių fabrikas, dar 1,5 tūkst. žmonių vis dar dirba Ignalinos atominėje elektrinėje. Labai daug žmonių dirba nuotoliu, išvažiuoja, grįžta kas antrą mėnesį – jie, man atrodo, mūsų ekonomiką palaiko geriausiai.
Turime daug iniciatyvų, yra daug žmonių, kurie atvažiuoja vasarą čia pailsėti. Mano organizacija atidaro naują mažą tokią parodą-muziejų „Cyberpanko“ ir „Fallouto“ tematika jauniems žiūrovams. Mes turime meno rezidenciją, Visagino muziejus atidarytas prieš keletą metų. Gamtos turizmas šiuo metu yra toks pagrindinis procesas, bet mes nuolat ieškome idėjų, nes Visaginas – jis kol kas taip ir neturi identiteto“, – kalba Aleksas.
Klausimas dėl Visagino miesto identiteto, pasak Alekso, dabar galėtų būti užduotas jaunajai kartai.
„Tai čia turbūt ne mes netgi turime atsakyti, man jau 40 metų... Turi jauni žmonės pasakyti – ką jie mato Visagine? Ir, man atrodo, jų reikia klausyti, dėl to aš ir dirbu asmeniškai su jaunimu. Mes turime sukurti jiems ir erdves, ir galimybes pradėti kalbėti.
Jiems reikia idėjos: kodėl aš noriu grįžti, kodėl aš čia noriu kurti savo šeimą. Ir tai yra labai labai didelis iššūkis, sakyčiau, mūsų miestui“, – stovėdamas atnaujintame miesto paplūdimyje ekskursiją užbaigia Aleksejus Urazovas.
