„Visi mano šalyje išgyveno protestus, deficitą, streikus, šaudymus, mušimus ir gąsdinimus“, – taip apie Venesuelą pasakojo šioje šalyje gimusi ir gyvenusi Gabriela Avalos Liesinskas-Mockienė.
„Venesueloje padėtis buvo labai bloga“, – 15min pasakojo ir antrasis pašnekovas – Antonio Baronas, į Lietuvą iš Venesuelos kartu su žmona atsikraustęs 2020 m.
Tiek Gabriela, tiek Antonio dabar gyvena Lietuvoje, tačiau jų liudijimai atskleidžia, ką jiems teko patirti Venesueloje, kaip jie ir jų pažįstami reaguoja į JAV operaciją sulaikant N.Maduro ir ką jiems reiškia lietuviška ramybė.
Gyventi Venesueloje tapo nepakeliamai sunku
Paprašyta papasakoti apie tai, kaip atsidūrė Lietuvoje, Gabriela atsakė, kad jos kelionė į Lietuvą prasidėjo 2016-aisiais, kai jai buvo 15 metų. Tai, anot jos, nebuvo atsitiktinumas, o trijų svarbių aplinkybių derinys.
„Pirma – mano šaknys. Proseneliai buvo lietuviai, todėl mama nuo mažens mane vedė į lietuvių bendruomenę Venesueloje. Ten mokėmės kalbos, dainų, šventėme Kūčias bei Velykas, puoselėjome senąsias tradicijas, dažėme margučius, – dalijosi Gabriela.
Tuo metu gyventi šalyje tapo nepakeliamai sunku.
– Antra – vieną dieną sulaukėme žinios apie galimybę dalyvauti vasaros stovykloje Lietuvoje. Pateikę paraišką finansavimui, gavome netikėtą pasiūlymą: vietoj kelių savaičių stovyklos mums buvo suteikta proga visus mokslo metus mokytis lietuvių kalbos Lietuvoje.
Tačiau skaudžiausia, trečioji, priežastis buvo situacija Venesueloje. Tuo metu gyventi šalyje tapo nepakeliamai sunku. Mama, matydama, kaip viskas griūva, priėmė sunkų, bet lemtingą sprendimą leisti man ir broliui keliauti per vandenyną ieškant saugesnės ateities.
Nors užaugau Venesueloje ir lietuvybė man visada buvo natūrali kasdienybės dalis (ilgai maniau, kad „žagarėliai“ yra tiesiog mūsų šeimos receptas), galutinis sprendimas migruoti buvo nulemtas kritinių ekonominių ir sociopolitinių priežasčių.“
Lietuvoje patyrė kultūrinį ir ramybės šoką
Pasiteiravus apie tai, ką mano apie gyvenimą Lietuvoje, koks jis buvo ir kuo skiriasi nuo to, koks buvo Venesueloje, Gabriela atskleidė skaudžią savo gimtosios šalies realybę.
Visi mano šalyje išgyveno protestus, deficitą, streikus, šaudymus, mušimus ir gąsdinimus.
„Nuo pat mano gimimo mano šalis išgyvena krizę. Mano vaikystę paženklino pagrindinių paslaugų, tokių, kaip elektra ir vanduo, trūkumas. Visi supratome, kas yra mokytis, dirbti ir gyventi prie žvakių šviesos, be vandens, be būtinybių. Visi išgyvenome 4–6 val. ar ilgesnį stovėjimą eilėse dėl pagrindinio krepšelio produktų, tokių kaip pienas, vanduo, – pasakojo Gabriela.
– Visi mano šalyje išgyveno protestus, deficitą, streikus, šaudymus, mušimus ir gąsdinimus, neįsivaizduojamą infliaciją, šeimos narių atsiskyrimą ir daugelį kitų dalykų. Aš irgi stovėjau tose eilėse, aš irgi visa tai išgyvenau.
