„Kai atvažiuoja svečiai iš Lietuvos, daugelis nori paragauti paprastų žemaitiškų – kumetyno – valgių. Norintys giliau patirti dvaro gyvenimo autentiką ir prabangą, renkasi bajorų ar grafų degustacijas“, – žemaitiškai pasakoja gidė Ingrida Šilgalytė, sutinkanti svečius kaip dvaro akmistrinė, kitaip pasakius – ekonomė.
Žemaičių valgiai – paprasti, bet širdžiai mieli patiekalai, kuriuos kadaise gamino dvaro samdiniai. Kastinys, griežčių blynai, šmakalas, kanapių valgiai primena apie žemės darbus ir bendruomeniškumą.
Čia atsiskleidžia dvaro ponų skonis ir svetingumo tradicijos.
Bajorų stalas – prabangesnis, su sezoninių produktų įvairove ir šventišku pateikimu. Čia atsiskleidžia dvaro ponų skonis ir svetingumo tradicijos. Grafų skoniai – aukščiausios klasės patirtis, kurioje susipina europietiška virtuvė ir dvaro rafinuotumas.
Degustacijų svečius sutinka senoviškai pasipuošusios darbuotojos, kurios atskleidžia ne vieną dvaro gyvenimo paslaptį. Susėdus už stalo nepuolama valgyti. Svečiai išgirsta įdomių pasakojimų apie maisto gaminimo tradicijas ir dvaro savininkų Gorskių gyvenimo būdą.
Štai meniu neatsitiktinai siūloma įdaryta antis. Mat dvaro savininkas bajoras Tomas Gorskis buvo aistringas medžiotojas ir antys buvo dažnas laimikis, atsidurdavęs ant pietų stalo. Pagal dvaro tradiciją galima ragauti ir pyrago su kriaušėmis.
„Nuolat tariamės su gaspadinėmis, kuo praturtinti mūsų degustacijas. Stengiamės nenutolti nuo istorinės teisybės, tad semiamės patirties iš dvarų kulinarinio paveldo šaltinių. Jais pasinaudoję rengiame ir angliškas arbatėles. Prie degustacijų stalo svečiams pasakojame, kas ir kaip pagaminta, kaip valgyti, etiketo subtilybes“, – sako Ingrida.
Dvaro tradicijas, buvusią prabangą liudija ir dvare naudoti garsaus pasaulyje Meiseno porceliano indai, kurie turi ypatingą istoriją. Dvaro lankytojai gali jais pasigrožėti atskiroje ekspozicijoje.
Tai vos prieš 20 metų po grindimis atkastas Biržuvėnų dvaro lobis – apie 300 stalo indų kolekcija, kurią padėjo surasti jauniausia Gorskių dukra Janina, gyvenusi Prancūzijoje.
Po žeme jie išgulėjo bene 65 metus.
Pagal jos brolio piešinį ir jos pačios prisiminimus puikiai išsilaikę indai išvydo saulės šviesą. Po žeme jie išgulėjo bene 65 metus. Jie buvo perduoti saugoti Žemaičių muziejui „Alka“, nedidelė dalis paskolinta dvaro ekspozicijai.
Pasak gidės Ingridos, Biržuvėnuose apsilankę svečiai neapsiriboja vien degustacijomis, jie susipažįsta su dvaru, kartu patiria sodybos autentiškumą, išgyvena XIX a. gyvenimo dvasią. O skonių kelionė – tai ne tik maistas, bet ir istorinis pasakojimas, kuris padeda suprasti, patirti dvaro kultūrą, kultūros paveldo palikimo slėpinį.
