Sekite 15min Google
Florencija kasmet pritraukia milijonus turistų, trokštančių pamatyti pasaulinio garso šedevrus. „Praėjusią vasarą viena iš tų turistų buvau ir aš. Nors pamatyti architektūrą, skulptūras ir tiltus buvo nuostabu, ten vyraujantis šurmulys tiesiog dusino. Troškau pažinti ramesnę Italijos pusę, todėl atsidūriau Lečėje“, – portalui „Metro“ pasakojo keliautoja.
Troškau pažinti ramesnę Italijos pusę.
Atvykusi iš Brindizio oro uosto (apie 40 min. taksi), mergina buvo sužavėta miesto ramybe, gelsvo akmens pastatais ir karščiu.
Paskutinėmis rugpjūčio dienomis Lečėje tvyrojo alinantis, 40 laipsnių perkopęs karštis. Vietiniai juokavo, kad ji pataikė atvykti karščiausiomis metų dienomis ir primygtinai siūlė popietę praleisti ilsintis siestos metu. Tačiau ji neklausė – kepinanti saulė šį auksinį miestą padarė tik dar gražesnį – akmuo tiesiog švytėjo po deginančiais spinduliais.
„Ką tik buvau praleidusi vadinamą „Festa di Sant’Oronzo“ šventę – didžiulį kasmetinį festivalį miesto globėjui pagerbti. Vietinių rodomuose vaizdo įrašuose Lečė atrodė neįtikėtinai gyvybinga: gatvės pilnos muzikos, šokių ir fejerverkų. Nors linksmybes praleidau, karnavalo dvasia vis dar tvyrojo ore“, – pasakojo mergina.
Pasiruošusi žygiui, ji išsiruošė apžiūrėti Lečės įžymybių ir jos nenuvylė. Miestas įsikūręs Salento pusiasalyje, o jo pagrindinis bruožas – medaus atspalvio kalkakmenis. Visai kaip Florencijoje, čia bažnyčios tyko ant kiekvieno kampo, o po kukliais fasadais slepiasi neįtikėtina katedra.
Lečės katedra, pastatyta XII a. pačiame senamiesčio centre, nepakartojama. Čia valandų valandas galima tyrinėti meno kūrinius: kolonas, papuoštas mažais angelais, auksu drožinėtus altorius ir didžiules akmenines krikštyklas.
„Prisiminusi patarimą pažvelgti aukštyn, ant lubų išvydau Giuseppe da Brindisi nutapytą „Paskutinę vakarienę“. Po trumpos viešnagės kriptoje, kurioje saugomi žmonių skeletai, užlipau į varpinę pasigrožėti apylinkių vaizdu, o vėliau užsukau į Šv. Kryžiaus baziliką. Ši bazilika yra tikras baroko stiliaus brangakmenis, kurio įspūdingas fasadas gniaužia kvapą“, – dalijosi įspūdžiais moteris.
Visgi dėl alinančio karščio jai teko ieškoti prieglobsčio, o namais savaitgaliui tapo penkių žvaigždučių viešbutis „Tivoli Palazzo 1880 Lecce“ – gražiai atnaujintas XIX a. marmurinis pastatas pačiame centre, visai šalia romėnų amfiteatro griuvėsių.
Moteris sako juos galėjusi matyti tiesiai per langus, o mintys apie ten kadaise vykusias gladiatorių kovas kėlė siurrealų jausmą. Senovinė istorija juntama ir pačiame viešbutyje: ola, kurioje pirkliai kadaise prekiaudavo prekėmis, dabar paversta SPA baseinu. Viešbučio stogo terasa dovanoja kerinčią miesto panoramą, kurioje dominuoja katedros varpinė – jos dūžiai tapo moters vakarinio aperityvo garso takeliu.
„Žinoma, kelionė į Italiją neįsivaizduojama be vietinių restoranų. Lečė – tikra gero maisto meka. „Pizzeria da Michele“ didžiuojasi ruošdama tikrą neapolietišką picą ir tai patvirtina kiekvienas kąsnis. Autentiškos Salento virtuvės patiekalų su vaizdu į amfiteatrą galima paragauti viešbučio restorane „Godot“ – kepta lašiša ir makaronai su sodriu pomidorų padažu buvo tiesiog puikūs. O desertui verta pastovėti eilėje prie „Cafe Alvino“ dėl jų dieviškų ledų“, – atviravo moteris.
Naktį, anot jos, Lečės gatvės tampa nuostabia vieta pasivaikščiojimams po vakarienės, apsipirkimui ar paslėptų brangakmenių, pavyzdžiui, slaptų vidinių kiemelių sodų, paieškoms: „Vaikščiodama stebėjausi, kodėl Lečė vis dar lieka „po radarais“. Nors ji mažesnė už Florenciją ir, laimei, joje mažiau žmonių, man ji pasirodė ne mažiau įspūdinga. Šis miestas gal ir mėgsta siestas, bet jo tikrai nereikėtų pramiegoti.“
