Nors toks sprendimas aplinkinius gali priversti kilstelti antakius, O.Čenytė šypsosi: „Jau daug metų mano pasirinkimai artimųjų nebestebina. Palinksi galva ir su didele meile išlydi tyrinėti pasaulio“.
Pažintis su viena paskutinių medžiotojų-rinkėjų bendruomene
Pasaulį maišančiai O.Čenytei praktika Tanzanijoje nebuvo pirmoji pažintis su šia, Afrikos rytuose esančia, šalimi. Pirmą kartą mergina čia lankėsi prieš ketverius metus, pasinaudojusi galimybe savanoriauti vienoje vietos mokyklų.
„Tuo metu tai buvo pirmoji kelionė vienai, pirmieji suvokimai ir pamokos, kaip pasaulis veikia turistui. Po šios tris mėnesius trukusios kelionės priėmiau sprendimą studijuoti turizmą, o atėjus paskutiniams studijų metams žinojau, kad savo bakalauro darbą panaudosiu ne tik pasirinkdama man įdomią temą, bet ir kaip galimybę keliauti“, – dalinasi O.Čenytė.
Antrą kartą į Tanzaniją merginą atvedė dar pirmame kurse turėtos antropologijos paskaitos. Dėstytojos atskleistas kultūrų margumas ir jų unikalumas taip sudomino studentę, kad Tanzanija, turinti daugiau nei 120 skirtingų etninių grupių, tapo akivaizdžiu pasirinkimu gilesnėms studijoms.
Beveik mėnesį trukusios praktikos metu Kauno kolegijos studentė turėjo galimybę dirbti biure Arušoje, kartu su turistų grupe kopti į Kilimandžarą – aukščiausią Afrikos kalną, dalyvauti safaryje po Tarangyrės nacionalinį parką ir Ngorongoro saugomą teritoriją bei leistis į 10 dienų kelionę prie Ejasio ežero, kurios metu lankė tris etnines grupes: hadzabe, datoga ir maasai.
Ši gentis laikoma viena iš paskutiniųjų išlikusių medžiotojų-rinkėjų bendruomenių Tanzanijoje.
„Praktikos metu daugiausiai keliavau su turistų grupėmis. Su aktyvaus poilsio mėgėjais leidomės į šešių dienų žygį, kurio metu pasiekėme Uhuru viršūnę, o su pasirinkusiais gamtinį pažintinį turizmą tyrinėjome safarius ir nuostabią Afrikos gamtą. Taip pat teko išbandyti bendruomeninį turizmą, kurio metu turistai ne tik pamato, bet ir pagyvena, „išbando“ vietinių gyvenimą. Man labiausiai patiko hadzabe etninė grupė“, – pasakoja O.Čenytė.
Mergina atskleidžia, kad ši gentis laikoma viena iš paskutiniųjų išlikusių medžiotojų-rinkėjų bendruomenių Tanzanijoje, gyvenanti šalies šiaurinėje dalyje, netoli Ejasio ežero ir Yaeda slėnio. Jos populiacija siekia apie 1300 žmonių. Ši etninė grupė pasižymi klajoklišku gyvenimo būdu, stipriu ryšiu su gamta, mažu materialinės nuosavybės kaupimu.
„Atrodo, kad įžengiau į muziejų ir vienoje vitrinoje matau laužą kūrenančius vyrus, kitoje – Pokahontą. Realiai naktis muziejuje, tik aš nebe muziejuje, o kažkieno kasdieniniame gyvenime. Aplankiusi šią bendruomenę supratau, kad ne tik įdomią temą ar nuostabią šalį pasirinkau, bet ir sau dovaną pasidovanojau – mano akys galėjo pamatyti, kaip gyvena viena paskutinių medžiotojų-rinkėjų bendruomenių visoje Afrikoje“, – dalinasi O.Čenytė.
Nuo babuinų kelyje iki nakvynės saugantis hienų
O.Čenytė prisipažįsta, kad prieš išvykdama į Tanzaniją sąmoningai nesidomėjo jokiais apie šią šalį sklandančiais mitais: „Turiu labai prastą ir tuo pačiu nuostabią savybę – nesidomėti. Kai nežinai, tai ir neturi išankstinių nuostatų.“ Mergina priduria, kad vienintelės jai kilusios mintys buvo apie Afrikos virtuvę ir tai, kad vandenį teks gerti tik iš buteliukų.
„Kai Tanzanijoje lankiausi pirmą kartą, mama liepė aplankyti viską, todėl ir ligoninėje pabuvau – apsinuodijau vandeniu, – prisimena O.Čenytė ir priduria: – Pamoka išmokta, grįžau sveika, gyva ir neparagavusi žalio vandens iš upės, kurį geria hadzabe žmonės.“
Kadangi tai nebuvo pirma merginos kelionė į Tanzaniją, kultūriniai skirtumai jai jau buvo pažįstami: „Traukinio laukimas devynias valandas nestebino, o miestų šurmulys buvo labai savas. Tik kokį babuiną viduryje kelio sutikti būdavo laimės.“
O.Čenytė sako, kad labiausiai jai įsiminė tai, jog, pavyzdžiui, į kalną lipama su palyda. Nors daiktus užneša lydintys vietiniai, kūno pojūčiai keičiantis aukščiui, pasak jos, primena, kur esi: „Plakanti širdis, jaučiami plaučiai ir noras pamiegoti ant kokio akmens, bet grožis viršuje greitai prablaško.“
Prie gyvenimo sąlygų, klimato, maisto ir naujos aplinkos mergina sako prisitaikiusi lengvai: „Aš sutverta keliauti.“ Balandis, pažymi ji, ne sezono metas – nors karšta, bet daug lyja. Vis dėlto, per 6 dienas, praleistas kalnuose, lijo vos 2 valandas, o safario išvykose lietaus pavyko visai išvengti.
„Tuo tarpu etninėse grupėse medžioklė su lankais lietuje, man atrodo, tik dar labiau sustiprina patirtį. Labai norėjau gyventi kuo paprasčiau, todėl palapinės, ūkininkų pašiūrės ir mieli hosteliai buvo mano favoritai. O dar lauko tualetai ir kibiro-dušo mechanizmai priminė, kiek žmogui mažai reikia“, – pasakoja mergina.
Nors kultūrinio šoko nepatyrė, O.Čenytė sako nustebusi dėl to, kokios skirtingos yra etninės grupės, nepaisant to, kad gyvena arti viena kitos: nuo kiekvienai grupei būdingų spalvų, tradicijų iki skirtingo santykio su turistais.
Pasak jos, vienur į atvykusį turistą visai nekreipiama dėmesio, o kitiems taip įdomu, kad „atrodo, jog jie mano šalies kultūros atvyko pažiūrėti, o ne aš jų.“ Vis dėlto, mergina įsitikinusi – visi esame labai panašūs.
Žmonės, kuriuos teko sutikti man, yra labai atviri, labai tikintys.
„Gal kiek skirtingi dėl to, kiek mums reikia ir kaip priimame gyvenimą. Žmonės, kuriuos teko sutikti man, yra labai atviri, labai tikintys. Teko pabuvoti apeigose, kur išvaro blogas dvasias. Ir tikrai ten kažką varė, net moteris nualpo prie altoriaus. Teko patirti ir svetingumą: kai nėra kur miegoti, bet ūkininkas išgelbsti nuo hienų užleisdamas pašiūrę“, – dalinasi O.Čenytė.
Sveikintis su visais – taisyklė, kurios pasiilgsta grįžus į Lietuvą
Zoologijos sodo gyvūnai, karoliai ir nuoširdūs žmonės – tokiais raktiniais žodžiais O.Čenytė apibūdintų Tanzaniją nieko apie ją nežinantiems. Pavyzdžiui, pamatyti laisvėje lakstantį dramblį, sako ji, yra neįtikėtina patirtis, kuri dar gali ir nieko nekainuoti.
„Tik nesinešiokite arbūzo, nes galite tapti didžiausiais dramblio priešais, – perspėja mergina ir priduria: – Karoliai man asocijuojasi su Tanzanija, nes ryškiai žalius, neoninius nusipirkau pati. Tokiems pardavimo įgūdžiams turguose tiesiog neįmanoma atsispirti. Net neplanavau nieko pirkti, bet…“
Ji priduria, kad šis pirkinys – išskirtinis, mat juos pagamino maasai genties moteris. Apskritai žmonės, pasak O.Čenytės, čia išsiskiria nuoširdumu. Sveikintis su visais – įprasta, pakalbinti kitą – taisyklė, kurios visi laikosi.
„Kiekvieną kartą grįžusi į Lietuvą sveikinuosi su visais, kas tik pagauna žvilgsnį, bet po kurio laiko vėl einu nuleidusi galvą, nes pas mus tai nėra įprasta“, – sako mergina ir priduria, kad praktika Tanzanijoje suteikė žinių ir laimės, kad galėjo pasinaudoti šia proga.
Kiekvieną kartą grįžusi į Lietuvą sveikinuosi su visais, kas tik pagauna žvilgsnį.
„Jeigu ne pasirinkimai prieš ketverius metus, gal kažkur kitur būčiau vykusi. Smagu suvokti, kad reikia daryti dalykus, net jeigu ir bijom, nes ateityje jie gali atverti galimybių duris, apie kurias tuo metu negalvojome“, – įsitikinusi studentė O.Čenytė.
