Apie tai portalas 15min pasikalbėjo su 11 metų Neapolyje gyvenančia lietuve Vitalija Nagliūte-Spoleto, organizuojančia keliones ir vedančia ekskursijas visame Kampanijos regione – Pompėjoje, Kaprio saloje, Amalfio pakrantėje. Savo „Facebook“ paskyroje „Kaip prisijaukinti Neapolį“ ji dalinasi naudingais patarimais.
– Kaip per jūsų gyvenimo metus Neapolyje pasikeitė šio miesto, apylinkių ir visos Amalfio pakrantės turizmas?
– Neapolyje gyvenu jau 11 metų, turizmo tendencijų pokyčius stebiu iš arti. Ir taip, jos tikrai keičiasi. Vis daugiau keliautojų dėmesio skiria ne tik garsiosioms regiono vietoms, bet ir pačiam Neapolio miestui.
Po pandemijos turizmas atsitiesė įspūdingu tempu. 2023-ieji buvo tikri pakilimo metai – ilgai namuose užsidarę žmonės pagaliau leido sau atostogauti ilgiau, daugiau pamatyti ir kelionėms skirti didesnį biudžetą.
Pastaraisiais metais ypač išpopuliarėjo pėsčiųjų žygiai ir kalnų takai. Tiems, kurie didžiąją dienos dalį praleidžia sėdėdami prie kompiuterio, aktyvus poilsis tapo vienu geidžiamiausių kelionių formatų.
Ir dar išduosiu vieną nedidelę paslaptį – jau kelerius metus pastebiu, kad naujuoju rugpjūčiu tampa rugsėjis. Užsienio turistai suprato tai, ką italai žinojo seniai: rugpjūtį visa Italija atostogauja. Kurortuose tuo metu būna daugiausia žmonių, kainos pasiekia aukščiausią lygį, o dėl didžiulių srautų kartais nukenčia ir aptarnavimo kokybė.
Todėl vis daugiau keliautojų atostogas planuoja rugsėjį. Tačiau įdomiausia tai, kad šį įprotį perima ir patys italai. Jaunesnioji karta, taip vadinami millenialsais, vis dažniau atsisako tradicijos atostogauti rugpjūtį ir renkasi rugsėjo pradžią.
Vaikai į mokyklas Italijoje dažniausiai grįžta tik rugsėjo viduryje, oras jau malonesnis, nebe taip karšta, jūra vis dar šilta, o žmonių šiek tiek mažiau.
Todėl kartais juokauju, kad jei prieš dešimtmetį visi klausė, ar verta važiuoti rugpjūtį, šiandien dažniau tenka atsakyti į klausimą, ar rugsėjį dar bus vietos viešbučiuose. Kai kuriose vietovėse turistų rugsėjį jau būna net daugiau nei rugpjūtį.
– Ar yra konkrečių vietų, kuriose turistų srautų augimas jaučiamas labiausiai?
– Neapolis pastaraisiais metais sulaukia vis daugiau dėmesio. Jei anksčiau daugeliui jis būdavo tik trumpa stotelė pakeliui į Kaprio salą ar Amalfio pakrantę, šiandien vis daugiau turistų sąmoningai renkasi čia praleisti daugiau laiko ir atrasti patį miestą.
Žinoma, ir kitos garsios regiono vietos turistų nestokoja. Kaprio sala, Pompėjos archeologinė vietovė, Sorentas bei Amalfio pakrantė išlieka tarp populiariausių Kampanijos regiono traukos objektų ir kasmet sulaukia milijonų lankytojų iš viso pasaulio.
– Kaip vietiniai gyventojai vertina turistų srautus – ar jie labiau džiaugiasi ekonomine nauda, ar jaučia daugiau nepatogumų? Kaip jus pačią veikia turizmo pokyčiai?
– Vietiniai neapoliečiai – labai įvairūs. Viena aišku: fantazijos ir išradingumo jiems tikrai netrūksta. Neapoliečiai garsėja savo sumanumu, verslumu ir gebėjimu kiekvienoje situacijoje įžvelgti galimybę. Kartais tas verslumas nustebina net visko mačiusius keliautojus. Tad būdų, kaip turistų srautus paversti nauda sau ir savo verslui, jie tikrai randa.
Žinoma, pasitaiko ir pabambančių – kaip ir bet kuriame pasaulio mieste. Tačiau tikrai negalėčiau sakyti, kad Neapolyje ar Kampanijoje jaučiamas priešiškumas turistams. Priešingai, čia nėra tokių antituristinių nuotaikų ar protestų, kokius kartais matome kai kuriose masinio turizmo paveiktose Europos vietovėse.
Juk tokios vietos kaip Amalfio pakrantė ar Kaprio sala iš esmės gyvena iš turizmo. Didelė dalis vietos verslų, restoranų, viešbučių, transporto ir paslaugų sektoriaus priklauso nuo atvykstančių keliautojų. Todėl turistai čia dažniau sutinkami kaip laukiami svečiai, o ne kaip problema.
Apskritai žmonės šiandien keliauja gerokai daugiau nei prieš keliolika metų. Pamažu griūva ir senas mitas, kad kelionės yra tik pasiturinčiųjų privilegija. Šiandien jos tapo viena mėgstamiausių viduriniosios klasės laisvalaikio ir atostogų formų.
Žmonės dažniau atsisako daiktų, bet mieliau investuoja į patirtis, įspūdžius ir galimybę pažinti pasaulį.
– Kokias klaidas dažniausiai daro turistai planuodami kelionę į Neapolį ir Amalfio pakrantę?
– Dažna pradedančiųjų keliautojų klaida – noras per vieną kelionę pamatyti visą Italiją. Viena diena Venecijoje, kita Florencijoje, dvi dienos Romoje, tada dar pora dienų Amalfio pakrantėje ir trys Sicilijoje.
Skamba ambicingai, bet realybėje dažnai tampa ne kelione, o lenktynėmis.
Svarbu prisiminti, kad Italiją sudaro net 20 regionų, kurių kiekvienas turi savitą istoriją, kultūrą, tradicijas ir virtuvę. Tai vieta, kurioje norisi ne tik pamatyti, bet ir patirti.
Planuodami maršrutus turistai dažnai atsiverčia žemėlapių programėles ir pamato, kad nuo Neapolio iki Amalfio visai netoli. Tuomet gimsta planas: „Ryte važiuosiu į Pompėjus, paskui užsuksiu į Vezuvijų, o vakare dar pravažiuosiu Amalfio pakrante.“ Toks planas teoriškai atrodo puikiai.
Tačiau žemėlapiai neparodo visko. Jie neskaičiuoja laiko, kurį praleisite serpantinų keliuose, ieškodami vietos automobiliui, laukdami eilėse prie bilietų kasų ar tiesiog sustoję pasigrožėti vaizdais. O juk norisi ne tik pažymėti objektą sąraše, bet ir bent trumpam jame pabūti.
Taip, teoriškai viską galima „apibėgti“. Tačiau siūlau savęs paklausti: ar kelionės tikslas yra surinkti kuo daugiau taškų žemėlapyje, ar iš tiesų pajusti vietą? Kartais mažiau aplankytų objektų reiškia kur kas daugiau įspūdžių ir prisiminimų.
– Koks metų laikas geriausias pirmam apsilankymui?
– Kiekvienas metų laikas Italijoje turi savų privalumų ir trūkumų, todėl vieno tobulo atsakymo, kada geriausia keliauti, nėra. Viskas priklauso nuo to, ko ieškote.
Lietuviams dažniausiai maloniausias oras būna pavasarį ir rudenį. Temperatūra tuomet ne tokia alinanti, todėl patogu ne tik vaikščioti po miestus, bet ir lankyti archeologines vietoves, dalyvauti ekskursijose ar leistis į žygius. Tiesa, šiuo metu atostogauti mėgsta ir daugelis Šiaurės Europos gyventojų, kurie vengia vasaros karščių, todėl tai taip pat yra vienas populiariausių sezonų.
Man asmeniškai tai idealus metas derinti pažintinį turizmą su maudynėmis jūroje.
Žiemą turistų gerokai sumažėja, tačiau reikėtų žinoti ir kitą medalio pusę. Amalfio pakrantėje bei Kaprio saloje dauguma viešbučių, restoranų ir kitos turizmo paslaugos sezonui pasibaigus užsidaro.
Be to, jūra gali būti banguota, o viršijus tam tikro aukščio bangas yra atšaukiami keltų reisai.
Pasitaiko lietingų ir vėjuotų dienų, o esant stipriam vėjui ar blogoms oro sąlygoms lankytojams neleidžiama užkopti į Vezuvijų. Todėl šaltuoju metų laiku visada yra šiek tiek didesnė rizika, kad teks koreguoti planus.
Vasara turi savo žavesio, bet ir savo iššūkių. Karšta, paplūdimiuose, beje, čia daugiausia mokamuose, juose gausu poilsiautojų, o populiariausiose vietose žmonių srautai kartais būna išties įspūdingi.
Vis dėlto yra vienas netikėtas vasaros privalumas, apie kurį dažnai nepagalvojama: tai puikus metas lankyti muziejus. Daugelis turistų renkasi paplūdimius ir laivų išvykas, todėl muziejuose paprastai būna mažiau žmonių. O dar ir maloniai veikia oro kondicionieriai.
– Kaip socialiniai tinklai prisideda prie tam tikrų vietų išpopuliarinimo? Kaip tai vertini? Ar nepadaro tai „meškos paslaugos“?
– Taip, taip nutinka. Socialiniai tinklai yra labai galingas įrankis greitai skleisti informaciją. Tačiau ne visada galima iš karto įvertinti, ar ta informacija teisinga ir kokias pasekmes ji gali sukelti. O jei antraštė suformuluota taip, kad iš anksto formuoja skaitytojo nuomonę, tuomet tampa aišku, jog siekiama ne tik informuoti, bet ir paveikti.
Neseniai viename filme mačiau sceną: užklydęs žymus „blogeris“ užeigoje susižavi vieta ir sumano apie ją parašyti kaip apie „dar neatrastą restoraną“. Restorano savininko antroji pusė savininkui sako: „Bet jei apie šią vietą parašys, ji akimirksniu taps visiems žinoma.“ Paradoksas.
– Gal galite pasidalinti, kurios vietos vis dar yra nepelnytai mažai žinoma?
– Be visiems gerai žinomų Pompėjų, verta aplankyti ir Herkulanėją – kitą antikinį miestą, palaidotą per 79 metų Vezuvijaus išsiveržimą. Taip pat rekomenduoju Neapolio archeologijos muziejų, Paestum su įspūdingomis senovės graikų dorėninėmis šventyklomis bei didinguosius Kazertos rūmus.
O mano asmeninis favoritas – Campi Flegrei – Liepsnojantys laukai. Tai vietovė, kuri kadaise buvo itin mėgstama senovės graikų ir romėnų, tačiau šiandien ją atranda dar nedaug keliautojų. Informacijos apie ją vis dar trūksta, todėl turistai retai įtraukia ją į savo maršrutus.
Aš nuolat kviečiu ten keliauti kartu, nes tai viena įdomiausių ir labiausiai nepelnytai primirštų vietų Kampanijos regione.
– Ar yra miestelis, kurį rekomenduotum vietoj, pvz., visų norimo aplankyti Pozitano, tiems, kurie ieško autentiškesnės patirties?
– Pozitanas, Amalfis ir Ravelis išlieka nuostabiomis vietomis, nepaisant to, kokia turistų jūra kartais jas užplūsta. Jei atvirai, visiškai masinio turizmo nepaliestų ir autentiškų vietų Amalfio pakrantėje jau beveik nebeliko.
Tačiau autentikos vis dar galima atrasti kalnų takeliuose, atokesniuose kampeliuose ir susitikus vietinius gyventojus, kurie iki šiol augina Amalfio citrinas. Žinoma, jas vėliau parduoda tiems patiems turistams – juk didžioji dalis vietos žmonių vienaip ar kitaip gyvena iš turizmo.
Visiškai masinio turizmo nepaliestų ir autentiškų vietų Amalfio pakrantėje jau beveik nebeliko.
Amalfio pakrantė yra išskirtinio grožio vieta, tačiau gyvenimas čia nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš atostogų nuotraukų. Artimiausius didmiesčius pasiekti nėra lengva, kelionės užtrunka, todėl vietiniai puikiai supranta, kad pajamas reikia užsidirbti ten, kur yra paklausa – iš atvykstančių keliautojų.
Pastebiu, kad lietuviai dažnai renkasi apsistoti Minori miestelyje – patogiai pasiekiamas ir dažnai draugiškesnis piniginei. O man pačiai labai patinka Četara, neretai vadinama paskutiniuoju Amalfio pakrantės žvejų kaimeliu. Čia atvykstu pasimėgauti jūra ir paragauti garsiųjų Četaros ančiuvių.
– Kokių maršrutų ar takų rekomenduotum žmonėms, norintiems išvengti minių?
– Žymusis Dievų takas šiandien jau nėra ta vieta, kur pavyks pabūti vienumoje su savo mintimis – čia sutiksite nemažai kitų keliautojų.
Svarbu įvertinti savo fizines galimybes. Turintiems sveikatos sutrikimų kalnų takų nerekomenduoju, o liepos ir rugpjūčio mėnesiais geriau vengti žygių per didžiausius karščius. Patogi avalynė, galvos apdangalas ir vanduo – būtini. O jei nesinori keliauti vieniems, visuomet galima prisijungti prie žygių su kalnų gidais.
Karštuoju sezonu puiki alternatyva yra Valle dei Mulini ir Valle delle Ferriere takai. Jie driekiasi per pavėsingą slėnį, apsuptą tankios augmenijos, o pakeliui galima rasti krioklių, kuriuose galima atsigaivinti. Iš čia galima pasiekti tiek Scalą, tiek Amalfį.
– Ar vietiniai gyventojai jaučia būsto kainų ar nuomos brangimo poveikį dėl turizmo?
– Taip, žinoma, didėjanti paklausa ir ribota pasiūla kelia kainas.
– Kaip vertinate naują tvarką (pvz. numerių kaitaliojimo sistemą): ar ji iš tiesų sumažino spūstis?
– Spūsčių Amalfio pakrantėje išvengti praktiškai neįmanoma. Nuo Pozitano iki Vietri sul Mare driekiasi vienintelis siauras ir vingiuotas kelias, todėl alternatyvų tiesiog nėra.
Vietiniai vairuotojai čia yra tikri profesionalai, tačiau didelis automobilių ir autobusų srautas, o ypač prie tokių kelių nepratusių turistų vairavimas, dažnai tampa spūsčių priežastimi.
Nemažai užsienio turistų nežino apie kaitaliojamų valstybinių numerių taisyklę ir apie ją sužino tik gavę baudą. Vis dėlto tai gera priemonė, padedanti sumažinti vienadienių, pačių italų, lankytojų srautą ir bent kiek palengvinti eismą pakrantėje.
Beje, taisyklė nėra nauja — ji egzistuoja jau seniau, tačiau 2022 metais buvo sugriežtinta, siekiant suvaldyti po COVID atsigavusius ir padidėjusius turistų srautus.
– Ar yra priemonių, kurias vietos valdžia dar galėtų įgyvendinti?
– Jei būtų lengva atrasti atsakymą į šį klausimą ir jį paprastai pritaikyti praktikoje, vietiniai jau seniai būtų išsprendę visus turistų srautų iššūkius. Esmė ta, kad šie turistams gerai žinomi centrai yra palyginti nedideli, o norinčių juos aplankyti skaičius — itin didelis. Tad, atvirai kalbant, nežinau, ar čia apskritai egzistuoja vienas „teisingas“ sprendimas, kuris patenkintų visus.
– Kodėl šiemet viešojoje erdvėje tiek daug kalbama apie turistų antplūdį, masinį turizmą?
– Iš tiesų nežinau. Juolab todėl, kad, palyginus su praėjusių ir užpraėjusių metų gegužės mėnesio tendencijomis, šių metų gegužę buvo mažiau turistų, mažiau pavienių vienadienių turistų, o turistinės grupės darosi vis kompaktiškesnės.
Gal todėl, kad nemažai tautiečių jau yra buvę Amalfio pakrantėje? Skambi antraštė verčia prisiminti savo laiką ten. Antraštinis masalas? Tikimasi išprovokuoti reakcijas, komentarus? Nemanau, kad tokia žinia dalinamasi todėl, kad nuoširdžiai rūpinamasi vietinių ramybe.
Vieną kartą turėjau ekskursiją Neapolyje su dviem moterimis, kurios grįžo į Neapolį po dvidešimties metų. Jos lygino Neapolį „tada" ir „dabar“. Pirmą kartą čia prieš atvykdamos jos beveik nieko nežinojo — nebuvo nei socialinių tinklų, nei gausybės straipsnių apie tai, kaip sudėtinga važiuoti tais keliais. Jos tiesiog sėdo į automobilį ir pravažiavo pakrante, Neapolyje.
O prieš atvykdamos antrąkart jau buvo daugiau paskaičiusios apie Neapolį ir Amalfio pakrantę, ypač apie tai, kaip čia sudėtinga vairuoti. Po dvidešimties metų vėl atvykusios jos pastebėjo, kaip išties sunku vairuoti. Jos sakė visiškai nepastebėjusios nieko neįprasto eisme pirmą kartą. Tarsi tas „sunkumas vairuoti“ tapo akivaizdus būtent todėl, kad jos jo jau tikėjosi.
Esu tikra, kad prieš 20 metų, nors turistų ir buvo mažiau, vietiniai vairuotojai vairavo tikrai ne ką ramiau. Ką tai reiškia? Kad išankstinis nusistatymas labai stipriai veikia suvokimą.
– Ar dar atrandate naujų, mažiau žinomų vietų Kampanijos regione?
– Taip, tai dažniausiai būna nedideli, smulkūs muziejai, tačiau man ypač pradeda patikti vietinių amatininkų dirbtuvės ar mažos gamyklėlės. Kai kurie amatininkai netgi įsileidžia turistus į savo kasdienybę. Ir būtent čia, mano galva, ir slypi tikroji autentika.
– Ar ateityje Amalfio pakrantė taps panaši į kai kuriuos Ispanijos ar Graikijos kurortus, kurie pradeda drastiškai riboti turistų skaičių?
– Sunku pasakyti, galbūt. Bet juk visa Italija yra labai mėgstama turistų: Roma, Venecija, Florencija… Būtų galima tęsti ir tęsti — aukštojo turistinio sezono metu visi šie miestai sutraukia milžiniškas minias. Tad didelis turistų srautas čia tikrai nėra kažkas neįprasto.
Amalfio pakrantę sudaro 13 savivaldybių, tačiau būtent Amalfyje ir Pozitane turistų koncentracija yra didžiausia. Šie miesteliai dažnai laikomi pačiomis gražiausiomis visos pakrantės vietomis, todėl nenuostabu, kad būtent ten ir susitelkia didžiausi srautai.
– Ar sutinkate su mintimi, kad dažnai skundžiamės tais pačiais turistais, kurių dalimi esame ir mes patys?
– Tikrai taip. Jei mes atsidūrėme tam tikroje vietoje ir toje vietoje matome kitus, nereikia pykti. Ar jie atvyko tam, kad pasidarytų asmenukę? Gal? Bet kai fotografuojame mes kitiems irgi gali pasirodyti, kad atvykome į Amalfį „tik dėl nuotraukų“. Mes visi esame šiandienio turizmo pasekmė.
Neretai turistai prašo parekomenduoti „neturistines vietas“. O aš atsakau taip: jei yra kelias, traukinio bėgiai ar paprasčiausias takelis kalnuose ir yra aiškios nuorodos internete kaip tas vietas pasiekti – jose jau yra turistų. Be to, vietos nutolusios nuo lankomų objektų neretai nėra pritaikytos turistų viešnagei. Nerasite parduotuvės, kur pavakarieniauti sekmadienį kas kalbėtų kitaip nei vietiniu Italijos dialektu.
