Rusai tuo tarpu kalba, kad jiems teritorinio koridoriaus reikia jau nebe į okupuotą Krymą, o dar toliau – į Uždniestrę, per kurią galėtų pasiekti Moldovą. Kol kas atrodo, kad jų norai nesutampa su jų galimybėmis ir gali nutikti visiškai atvirkščiai.
Pamenate, kai ne per seniausiai pasakojau apie nuotykius Užniestrėje? Tai va, ši šalelė netrukus gali tapti neegzistuojanti ne tik teoriškai, bet ir praktiškai, nes yra tikimybė, kad rusams išėjus iš Ukrainos, Moldovai atsiras galimybė ramiai susigrąžinti Uždniestrę į savo sudėtį. Lieka klausimas, ar Moldova ja pasinaudos, nes pati yra skurdi, baili ir iš dalies prorusiška. Gali būti net taip, jog kąsniui pačiam krentant į burną Moldova pabijos jį praryti.
Matysim, kaip čia bus, nes iki tol kare pralaiminčiai Rusijai dar teks nuveikti daug nenuveikiamų darbų. Vienas tokių – užimti didžiausią Ukrainos uostamiestį Odesą. Be Odesos paėmimo orkai negalės keliauti toliau link Moldovos.
Kodėl būtent dabar užsiminiau apie Odesą? Nes ji yra kita mano ciklo apie keliones po Ukrainą dalis ir vieta, į kurią mes nuvykome traukiniu po kelių dienų lankymosi Kryme. Įvakarojus įsėdę į traukinį Krymo sostinėje Simferopolyje, kitos dienos rytą jau buvome Odesos stotyje.
Odesa – ne eilinis, o ypatingas miestas.
Nors Odesoje esu buvęs ne kartą, tada tas kartas buvo pirmasis ir labiausiai įsiminęs. Be to, Odesa – ne eilinis, o ypatingas miestas.
Odesa yra trečias pagal dydį Ukrainos miestas ir didžiausias šalies uostamiestis. Ji dar vadinasi laisvuoju Odesos miestu.
Kodėl laisvuoju? Nes laiko save kitokiu nei kiti Ukrainos miestai. Pirmiausia taip yra dėl nesenos šlovės ir svarbos, dėl to, jog yra uostamiestis ir, žinoma, dėl savo gyventojų, kurių dauguma negali pasakyti savo tautybės. Jie save vadina tiesiog odesiečiais, o rusišku terminu tai skamba kaip odesitai.
