Autoriaus kelionių filmus galima rasti „Youtube“. Daugiau naujienų – „Facebook“ ir „Instagram“.
Iššūkiai kelyje
Keliaujant per Sokotrą, tenka susidurti su keliais, kurie yra arba labai prasti, arba išvis neegzistuoja. Norint pasiekti turistines vietas, būtina naudoti visureigius „Toyota Land Cruiser“ – tai bene patikimiausia transporto priemonė bekelei. Kelio kokybė čia tiesiog baisi, su stačiais pakilimais ir nusileidimais.
Visureigiai tikrai įspūdingi – jie įveikia smėlį, akmenis, purvą, bet mes vis judame į priekį. Beje, dėl didelio karščio, visas automobilis, įskaitant priekinį ir šoninius langus, yra aptrauktas specialia plėvele.
Detwah lagūna ir urvo gyventojas
Mano kelias veda į nuostabią Detwah lagūną, garsėjančią kvapą gniaužiančiais peizažais – turkio spalvos vandenimis, baltu smėliu ir unikaliu jūrų pasauliu. Šią vietovę dėl gausybės saugomų gyvūnijos ir augalijos rūšių saugo UNESCO.
Detwah lagūnos pakrantėje gyvena žmogus, vietoj miesto pasirinkęs laukinę gamtą – jis vadinamas Sokotros atsiskyrėliu arba urvo žmogumi. Elijas yra vienintelis žinomas sokotriškis, pasirinkęs vienas gyventi urve, atsiskyręs nuo visuomenės ir atsisakęs visų šiuolaikinių patogumų. Jis gyvena iš žvejybos, gamtos išteklių ir prekybos su vietiniais žvejais.
Įdomu tai, kad Elijas turi 15 vaikų, bet jo žmona, kaip ir bet kuri šiuolaikinė moteris, nenorėjo gyventi urve, todėl persikėlė į miestelį, kur gyvenimas paprastesnis ir lengvesnis, yra mokykla ir bendruomenė. O Elijas liko urve.
Elijas yra vienintelis žinomas sokotriškis, pasirinkęs vienas gyventi urve.
Pats Elijas patvirtino, kad su šeima matosi per mokinių atostogas, o urve gyvena ištisus metus, žvejoja ir verda žuvį su ryžiais. Jis pasidalijo, kad čia gimė, kaip ir jo senelis, tėvas bei mama, o dabar gyvena gamtoje kartu su gyvūnais, žuvimis ir ožkomis.
Jūrų gyvenimas lagūnoje
Leidžiamės pasivaikščioti po seklų ir šiltą lagūnos vandenį. Elijas pažadėjo parodyti įvairius jūrų gyventojus, tokius kaip rajos ir kalmarai, ir kartu pasigrožėti nuostabiu saulėlydžiu, kai dangus nusidažo oranžine ir purpurine spalvomis. Šioje saugomoje biologinės įvairovės vietoje, kurioje gyvena daug endeminių rūšių, klesti tiek sausumos, tiek jūrų gyvūnai.
Viena iš aptiktų būtybių – pūsliažuvė (pufferfish), žinoma dėl gebėjimo išsipūsti kaip balionas, kai jaučia pavojų. Tai yra viena pavojingiausių žuvų pasaulyje, kurios toksinai gali būti mirtini. Jos oda, kepenys ir kai kurie vidaus organai turi tetrodotoksino – vieno stipriausių natūralių nuodų, kuris yra tūkstantį kartų stipresnis už cianidą. Vis dėlto, Elijas yra labai drąsus, kad su ja susiduria.
Dar vienas įdomus atradimas buvo perlinė geldelė (Pinnidae) – jūrų dvigeldžių moliuskų rūšis. Geriausia dalis? Jos valgomos. Nors jų mėsa kieta ir reikalauja paruošimo, kartais naudojama troškiniams. O aš pasielgiau kaip tikras urvo žmogus ir suvalgiau ją žalią. Buvo tikrai skanu – šiek tiek kieta, su saldumo poskoniu. Sokotros vanduo švarus, todėl nesijaudinau dėl sunkiųjų metalų ar teršalų.
Taip pat radome kalmarų kiaušinių, kurie atrodo kaip želatinos gumulėliai tarp akmenų ar koralų. O vėliau Elijas sugavo jūrų ežį su ilgomis, juodomis adatomis – dažniausiai aptinkamas yra juodasis jūrų ežys Diadema. Naktį galėjome stebėti bioliuminescencinių organizmų apšviestą švytintį vandenį.
Tai yra viena pavojingiausių žuvų pasaulyje.
Po nakties, praleistos palapinėje prie pat vandens, galėjau girdėti bangų mūšą ir vėją – tai buvo geriausias miegas.
Unikalūs kalnų augalai
Pailsėjęs sėdu atgal į visureigį ir keliauju į kalnus ieškoti egzotinių augalų. Sokotros gamta yra unikali, o jos gamtos paveldas laikomas vienu svarbiausių pasaulyje. Sala buvo izoliuota milijonus metų, todėl čia išsivystė endeminės rūšys, kurios atrodo lyg būtų iš kitos planetos.
Kalnų kanjonuose dažnai matyti stačios įkalnės ir gilūs slėniai. Dauguma kanjonų sienų yra iš kietos uolienos, atspindinčios senuosius geologinius procesus.
Jos gamtos paveldas laikomas vienu svarbiausių pasaulyje.
Vienas įspūdingiausių – butelinis medis (Adenium obesum socotranum), kuris žydi gražiais baltais, rožiniais ar raudonais žiedais. Jis turi labai storą, sultingą kamieną, kuris gali kaupti vandenį. Kamienas plonėja į viršų, įgaudamas butelio formą – tarsi gamtos sukurta vandens talpykla.
Sausuoju laikotarpiu medis gyvena iš sukaupto vandens, kuris gali net ištekėti, jei praduriamas įtrūkimas. Vietiniai naudoja šio medžio žievę tradicinėje medicinoje žaizdoms gydyti ar skausmo malšinimui.
Vėliau atvykstu į Drakono kraujo medžių mišką. Šie medžiai auga tik Sokotros saloje ir mėgsta aukštus kalnus bei sausas dykumas, kur negali augti kiti augalai. Jų storas kamienas ir skėčio formos šakos suteikia jiems išskirtinę išvaizdą. Šis medis yra puikiai prisitaikęs prie karšto ir sauso klimato, gebėdamas sugerti vandenį iš aplinkos.
Beje, „drakono kraujas“ – tai ne tikra sula, o raudoni kristalai. Vaikščioti per šį mišką – keistas jausmas, tarsi būtum atsidūręs kitame pasaulyje.
Vietiniai gyventojai ir kultūra
Sokotros gyvenimas atokiau nuo miestų reikalauja ištvermės. Dauguma kaimų, ypač kalnuose ar salos gilumoje, pasiekiami tik pėsčiomis, o kelionės kartais trunka visą dieną. Vietiniai keliauja pėsčiomis anksti ryte ar vakare, kad išvengtų karščio.
Dauguma kaimų, ypač kalnuose ar salos gilumoje, pasiekiami tik pėsčiomis.
Smėlingose ir kalnuotose vietovėse keliaujama kupranugariais, kurie neša viską – maistą, vandenį, krovinius ir statybines medžiagas.
Vietiniai žmonės yra linksmi, ypač mūsų virėjas, kuris, vos išgirdęs muziką, metė virimą ir ėmė šokti. Taip pat sutikau vaikus, parduodančius „drakono kraujo“ miltelius, kurie, sumaišyti su vandeniu, virsta gražia pasta.
Tai buvo nuostabi kelionė, parodanti Sokotros, kaip gamtos paveldo brangakmenio, unikalumą ir jos gyventojų gebėjimą gyventi harmonijoje su šia neįprasta aplinka.
Autoriaus kelionių filmus galima rasti „Youtube“. Daugiau naujienų – „Facebook“ ir „Instagram“.
