Buvo tamsus paros metas, važiavau sau užsisvajojęs, kol iš paskos važiavusi nekaltai atrodžiusi mašina įjungė švyturėlius. Negi čia man, pagalvojau, ir važiavau kaip važiavęs. Bet kai ji įjungė ir sirenas, supratau, kad visgi man. Nebuvau prisidirbęs, bet vis tiek sunerimau – retai kas nesusinervintų, kai jį imtų persekioti klykiantis policijos automobilis.
Ar vartojote alkoholį, tiesiai šviesiai paklausė priėjęs pareigūnas. Jūs ką, pasakiau, 10 metų negeriu ir jums nepatariu. Jaučiu, tokių deklaracijų pareigūnai yra girdėję tūkstančius, tad, nepaisant įtikinėjimų, triūbelę pūsti vis tiek gavau. Pučiu tą dūdą ir galvoju, o jei ji kažką parodys, kas tada?
Tačiau dūdelė tą vakarą buvo nepikta, tad pareigūnai leido man važiuoti toliau. Viskas baigėsi gerai, bet apie tai, kodėl policija apskritai ėmė mane persekioti, galvojau dar bent keletą dienų.
Bendra sovietinė praeitis lietuvius ir kirgizus privertė kiek suartėti.
Jei jau prakalbome apie policiją, tai papasakosiu dar vieną situaciją, su kuria susidūriau keliaudamas po Vidurinę Aziją, konkrečiau – po Kirgiziją. Žinote, kas yra Kirgizija? Tai buvusi sovietinė respublika, kuri, žlugus Sovietų Sąjungai, gavo šansą būti nepriklausoma (jaučiu, ji mieliau būtų likusi sovietinėje imperijoje, bet kad tokios neliko, teko tvarkytis pačiai).
Nors ji nuo mūsų yra labai toli, bendra sovietinė praeitis lietuvius ir kirgizus privertė kiek suartėti. Nesakau, kad šis faktas yra kažkoks geras ar prasmingas, tačiau nėra ir kažkuo itin blogas.
