Autoriaus kelionių filmus galima rasti „Youtube“. Daugiau naujienų – „Facebook“ ir „Instagram“.
Atvirai pasakius, nesitikėjau pamatyti nieko panašaus.
Kai horizonte pradėjo kilti milžiniškos smiltainio uolos, atrodė, kad važiuoju ne per Afriką, o per kažkokią kitą planetą. O tada tarp akmenų pasirodė vanduo. Tikras vanduo. Oazės, palmės, žaluma. Po tiek dienų dykumoje šis vaizdas atrodė beveik neįtikėtinas.
Keista suvokti, kad viena gražiausių vietų, kurias esu matęs Afrikoje, slepiasi pačiame Sacharos viduryje.
Atvirai pasakius, nesitikėjau pamatyti nieko panašaus.
Anksti ryte prie vandens pradeda rinktis piemenys su kupranugarių bandomis. Gyvuliai lėtai leidžiasi prie oazių, o jų atspindžiai juda ramiame vandens paviršiuje. Girdisi paukščiai, švelniai šlama palmės. Po ilgo laiko, praleisto absoliučioje dykumos tyloje, šie garsai skamba beveik nerealiai.
Tuo metu suprantu vieną dalyką – vanduo Sacharoje nėra tiesiog vanduo. Jis reiškia gyvenimą. Dėl jo žmonės keliauja dešimtis kilometrų. Dėl jo juda karavanai. Dėl jo čia atsiranda visa gyvybė.
Tačiau net ši vieta turi ir kitą pusę.
Prie oazių atsigerti ateina ne tik kupranugariai, ožkos ar asilai. Čia gyvena ir didelės babuinų gaujos. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodo beveik juokingi, tačiau vietiniai apie juos kalba labai rimtai. Babuinai gali būti agresyvūs, ypač tada, kai trūksta maisto ar vandens. Pasakojama, kad kartais jie puola mažus asiliukus ar nuo bandos atsiskyrusius gyvulius.
Todėl vaikai čia retai vaikšto vieni.
Dauguma jų juda grupėmis. Taip saugiau. Be to, jie nuo mažens turi pareigų. Vieni prižiūri gyvulius, kiti neša vandenį, treti padeda šeimai kasdieniuose darbuose. Kai kuriems vos penkeri ar šešeri metai, bet jie jau puikiai žino dykumos taisykles.
Mokyklų daugelyje šių vietų beveik nėra. Vietoj matematikos ar geografijos vaikai mokosi surasti vandenį, pažinti takus tarp uolų, prižiūrėti bandas ir išgyventi vienoje atšiauriausių pasaulio vietų.
Toliau keliaudamas po Enedžio plokščiakalnį vis labiau suprantu, kad ši vieta nėra tik graži. Ji nepaprastai laukinė.
Tūkstančius metų vėjas, smėlis ir retos liūtys čia dirbo lyg skulptoriai.
Šiandien važiuoju link vienos garsiausių regiono vietų – milžiniškų akmens arkų. Nuotraukose jos atrodo įspūdingai, tačiau realybėje mastelį suvokti labai sunku. Kai kurios arkos tokios didelės, kad po jomis galėtų pravažiuoti sunkvežimiai.
Tūkstančius metų vėjas, smėlis ir retos liūtys čia dirbo lyg skulptoriai.
Rezultatas atrodo ne kaip gamtos kūrinys, o kaip kažkokios senovinės civilizacijos statinys.
Enedis yra viena atokiausių vietų visoje Afrikoje. Iki artimiausių didesnių miestų – šimtai kilometrų. Nėra degalinių. Nėra normalių kelių. Daug kur neveikia ryšys. Sugedus automobiliui pagalbos gali tekti laukti labai ilgai.
Kraštovaizdis čia gali drąsiai konkuruoti su garsiausiais gamtos stebuklais planetoje.
Galbūt būtent dėl to ši vieta išliko tokia ypatinga.
Nors pasaulyje apie ją žino nedaugelis, kraštovaizdis čia gali drąsiai konkuruoti su garsiausiais gamtos stebuklais planetoje.
Kartais važiuoju valandų valandas nepamatydamas nė vieno žmogaus. Ir tada, visiškai netikėtai, kažkur tarp uolų pasirodo nedidelė vietinių grupė.
Dažniausiai prie automobilio prieina moterys.
Jos atsineša savo rankdarbių – įvairių papuošalų, dekoruotų peilių, iš augalų pagamintų dirbinių ar kitų smulkmenų. Daugelis jų atrodo labai paprasti, tačiau būtent tai ir žavi. Kiekvienas daiktas pagamintas iš to, ką žmonės randa aplink save dykumoje.
Turistų čia beveik nebūna, todėl kiekvienas pravažiuojantis automobilis tampa mažu įvykiu.
Nors Sachara iš pirmo žvilgsnio atrodo negyva, vos atsiradus vandeniui iš karto atsiranda ir gyvybė. Enedžio regione galima sutikti įvairių paukščių, šakalų, laukinių lapių ir daugybę kitų gyvūnų, prisitaikiusių gyventi šiomis sąlygomis.
Tačiau gamta čia nuolat primena, kas yra tikrasis šeimininkas.
Vieną dieną mano kelią kirto smėlio tornadas.
Iš pradžių tai buvo tik mažas besisukantis stulpas horizonte. Tačiau jam artėjant oras staiga pasikeitė. Akys prisipildė dulkių, matomumas sumažėjo beveik iki nulio, o vėjas pradėjo nešti smėlį į visas puses.
Tokiais momentais labai aiškiai supranti, koks mažas esi prieš dykumą.
Vėliau leidžiamės į paskutinį didesnį miestelį šiame regione papildyti kuro ir atsargų.
Po daugybės dienų laukinėje gamtoje jis atrodo tarsi atskiras pasaulis. Chaotiškas. Dulkėtas. Triukšmingas.
Prie įvažiavimo prasideda gyvulių turgus. Ožkos, avys, kupranugariai, žmonės, prekės, dulkės ir saulė susilieja į vieną didelį šurmulį.
Čia supranti, kokia sudėtinga logistika tokiose vietose. Daugelis prekių atgabenamos sunkvežimiais, kurie per dykumą keliauja daugybę dienų. Todėl net paprasčiausi produktai kainuoja gerokai daugiau nei sostinėje.
Tai vietos, kurios iš esmės keičia supratimą apie Sacharą.
Vėliau aplankau vieną įdomiausių Enedžio paslapčių – senovinių piešinių urvus. Tai vietos, kurios iš esmės keičia supratimą apie Sacharą.
Šiandien aplink matome tik smėlį ir akmenis. Tačiau ant urvų sienų išlikę piešiniai pasakoja visai kitą istoriją. Žirafos. Drambliai. Galvijai. Žmonės.
Gyvūnai, kurių šiose vietose šiandien tiesiog neįmanoma pamatyti.
Mokslininkai mano, kad prieš tūkstančius metų Sachara buvo žalia. Čia buvo upių, ežerų ir gausybė gyvybės.
Stovėdamas prieš šiuos piešinius suprantu, kad žiūriu ne į meną, o į istorijos dokumentą. Tarsi nuotrauką iš pasaulio, kuris seniai išnyko.
Mokslininkai mano, kad prieš tūkstančius metų Sachara buvo žalia.
Dar viena detalė, kurią čia sunku pamiršti – urvų lubose kabantys laukinių širšių lizdai. Vietiniai jų labai saugosi. Sakoma, kad stipriai sugeltas žmogus, esantis toli nuo bet kokios medicininės pagalbos, gali atsidurti rimtame pavojuje.
Vakare vėl grįžtu į laukinę Enedžio dalį.
Aplink milžiniškos uolos, akmens bokštai ir siauri praėjimai tarp jų. Vaikščiodamas šiais takais vis galvoju apie tai, kiek mažai žmonių pasaulyje yra matę šias vietas savo akimis.
Saulė pamažu leidžiasi už horizonto. Karštis traukiasi. Pagaliau galima kvėpuoti lengviau.
Tikrai nesitikėjau, kad viena didžiausių staigmenų manęs lauks būtent čia – giliai Sacharos dykumoje.
Tai viena mėgstamiausių akimirkų dykumoje. Dingsta dienos kaitra, uolos nusidažo auksinėmis spalvomis, o visa aplinka tampa neįtikėtinai rami.
Tada tiesiog einu. Be tikslo. Klausausi tylos. Stebiu, kaip vakaras pamažu užvaldo Enedį.
Ir galvoju, kad visoje savo kelionių istorijoje esu matęs daug įspūdingų vietų. Tačiau tikrai nesitikėjau, kad viena didžiausių staigmenų manęs lauks būtent čia – giliai Sacharos dykumoje.
Diena baigiasi. Rytoj mūsų lauks paskutinė ir turbūt pati netikėčiausia šios ekspedicijos dalis.
O šiandien belieka pasakyti viena – Enedžio plokščiakalnis yra viena įspūdingiausių vietų, kurias man teko pamatyti Afrikoje.
Autoriaus kelionių filmus galima rasti „Youtube“. Daugiau naujienų – „Facebook“ ir „Instagram“.
