Daugiau kelionių nuotykių rasite Ingos instagramo paskyroje.
Gali būti nuteistas už Kalėdų šventimą
Brunėjus – musulmoniška valstybė, kur kitos religijos praktiškai netoleruojamos. Daug kur mieste matyti minaretų bokštai, girdisi muedzinų kvietimai maldai.
Į šią šalį draudžiama importuoti Bibliją.
Išvydusi rodyklę ant viešbučio kambario lubų, maniau, kad tai ženklas, į kurią pusę reikia bėgti kambaryje kilus gaisrui. Pasirodo, ne, rodyklė nurodo kryptį, kurioje yra pranašo Mahometo gimtasis Mekos miestas, į kurį musulmonai turi atsisukti melsdamiesi.
Buvo įdomu sužinoti, kad į kitų religijų praktikavimą Brunėjuje žiūrima neigiamai. Į šią šalį draudžiama importuoti Bibliją, nemusulmoniškų religijų negalima mokyti mokyklose, neleidžiama net musulmonams tuoktis su ne musulmonais.
Gali sulaukti iki 5 metų įkalinimo.
Nuo 2015 m. uždrausta viešai švęsti Kalėdas. Numatyta, kad, jei musulmonas bus pagautas švenčiantis Kalėdas, o ne musulmonas – jas organizuojantis, gali sulaukti iki 5 metų įkalinimo.
Leista sau rengti privačias Kalėdų šventes, išlaikant jas paslaptyje nuo greta gyvenančių musulmonų. Dėl kinų Naujųjų metų, tiesa, visi daug nuolaidesni – mieste matėme daugybę šia proga papuoštų pastatų.
Galima pasijusti lyg po apokalipsės
Kadangi į Brunėjų atvykome trumpam laikui, nuo pat ankstyvo ryto keliavome apžiūrėti įdomių objektų. Pirmiausiai – įspūdingų mečečių, į kurias užeidami turėjome ne tik batus nusiauti, bet ir specialius ilgus rūbus apsirengti. Maldos vietos ir jų aplinka tikrai gražūs, o darbuotojai malonūs, mūsų neatstūmė tik todėl, kad esame ne musulmonai.
Apžiūrėję vieną mečetę patraukėme į netoliese esantį muziejų. Nustebino, kad be mūsų daugiau vaikštančių žmonių nebuvo.
Degalų kainos čia tikrai puikios (apie 30 euro centų už litrą), todėl visi važinėjasi automobiliais. O mums, einant tuščiomis gatvėmis ir aikštėmis, kartais atrodė, kad čia įvyko kažkoks baisus įvykis, sunaikinęs visus gyventojus. Bent jau gražių nuotraukų galėjome prisidaryti, nes apžiūrimų objektų neužstojo minios kitų turistų.
Muziejuose reikia užsiregistruoti
Atvykus į Karališkų regalijų muziejų, vėl lyg šventoje vietoje, reikėjo nusiauti batus. Kai į savo valstybės galvą, kuris, beje, dabar yra ilgiausiai pasaulyje valdantis monarchas Hasanalas Bolkiahas, jie žiūri lyg į Dievą, gal tai ir galima paaiškinti.
Visame mieste matėme daugybę pasitempusio sultono ir kukliai susigūžusios jo žmonos portretų auksinės spalvos rūbais. Sultonas čia turbūt norėtų būti laikomas antrąja Brunėjaus saule.
Muziejuje reikėjo ne tik nusiauti, bet ir užsiregistruoti. Tada sužinojome, kad nors jau beveik pietų laikas, šiandien jame esame pirmieji lankytojai. Užtai buvo net penki darbuotojai, siaubingai lėtai atidavinėję grąžą, o mums nuėjus toliau, tiesiog žiūrėję per langą.
Vėl apėmė tas postapokaliptinis jausmas – tuščia, sutikome tik dar vieną porą užsienio turistų. Klaidžiojome didžiulėmis salėmis, apžiūrinėdami karūnacijos ceremonijos metu naudotus kostiumus, įrankius, net ginklus transportą, sultonui kitų šalių dovanotas dovanas.
Nežinau, ar muziejaus didybė taip greitai nuvargino, ar ant marmurinių grindų sušalusios kojos, vertė akimis ieškoti išėjimo ir norėti grįžti į lauko saulę. Ten bent jau šilta.
Iki tinkamo pašto važiuojama taksi
Kadangi muziejuje neradome atvirukų, pagalvojome, kad jų tikrai turėtų būti pašte. „Google“ navigacijos programėlė nurodė, kad vienas jų visai netoliese, todėl ten ir nuskubėjome. Pašto skyrius – didžiulis ir tuščias objektas. Na, ne visai tuščias, vienas darbuotojas visgi sėdėjo. Tai mūsų nenudžiugino, nes jis pranešė, kad nei atvirukų, nei pašto ženklų čia nėra.
Mes nenurimome klausdami, kur galėtume jų rasti. Darbuotojas burbtelėjo kažkokio kito skyriaus pavadinimą ir toliau nerodė didelio noro mums padėti. Tiesa, vėliau bent jau sutiko ant mano telefono programėlės pirštu parodyti, kur tas kitas paštas.
Gera naujiena, kad kitas pašto skyrius buvo vos už pusantro kilometro, bloga – kad tądien dirbo tik iki pietų. Vadinasi, mums liko dar 20 min.
Jis pranešė, kad nei atvirukų, nei pašto ženklų čia nėra.
Kol laukėme taksi, prie pašto durų pakalbinau čia taip pat stovinčių kinų porą. Jie taip pat pašte ieškojo pašto ženklų, taip pat nerado, o dabar taip pat laukia taksi kelionei į kitą paštą. Vadinasi, ne mes vieni darome prielaidą, kad paštas bent jau pašto ženklais turėtų prekiauti.
Rasti atvirukų sunkiau nei tautinių kepurių
Brunėjuje pasidžiaugėme, kad bent jau viešose vietose dirbantys žmonės gana gerai moka angliškai. Susikalbėjome ir su muziejaus darbuotojais, ir su atvykusiu mus į paštą nuvežti taksistu. Pokalbis su juo buvo įdomus, bet kartais reikėjo sulaikyti šypseną, supratus, kad anglų kalbos mokyklose gal ir moko, bet va su geografija sunkiau.
Sužinojęs, kad mes iš Lietuvos, vairuotojas teiravosi, ar toli nuo mūsų šalies Azerbaidžanas. O kai krypties nurodymui pasirinkome Lenkiją, norėjo sužinoti, ar dažnai gyvai stebime „Formulės-1“ varžybas.
Antrame pašte pašto ženklų pagaliau radome, bet nebuvo atvirukų. Nusprendę jų paieškoti didesniame prekybos centre, ten radome tik pilnas lentynas tautinių kepuraičių. Net knygyne atvirukų neturėjo. Beliko tiesiog eiti per parduotuves ir klausinėti. Kai kurie nesuprasdavo klausimo. Po mūsų prašomo „Post card“, pradėdavę siūlyti „SIM card“.
Pagaliau praėję 10 parduotuvių, atvirukų radome viršutiniame kito prekybos centro aukšte. Bet tokių negražių, lyg iš reikalo padarytų...
Vietoje autobusų – motorinės valtys
Įdomiausias Brunėjaus objektas pasirodė aplankytas kaimas ant vandens – Kampong Ajeras. Vienas iš vietinių gyventojų verslų – motorinėmis valtimis plukdyti keleivius į ten ir atgal. Užtekdavo tik priartėti prie Brunėjaus upės, kai aplink imdavo šaudyti kelios valtys, siūlančios nuplaukti į kaimą ant vandens.
Tai ne tik turistų pramoga, bet ir vienintelis vietinių žmonių transportas. Teko stebėti gabenamus produktus šeimos vakarienėms ar kavinėms (nes parduotuvių kaime nėra) ir net į kelionę iškeliaujančius žmones su dideliais ryšuliais. Valtys čia – kaip autobusai mieste. Kaina irgi panaši – už kelionę 1 Brunėjaus doleris (apie 70 euro centų).
Būti turistais čia nelabai smagu.
Pačiame kaime esančiame muziejuje teko skaityti, kad ši vieta dabar išgyvena krizę, gyventojų čia nuolatos mažėja. Nenuostabu, kad žmonės nori turėti patogias gyvenimo sąlygas ir geresnį susisiekimą su miestu. Internete pavyko rasti informaciją, kad per paskutinius kelis dešimtmečius gyventojų sumažėjo daugiau nei dvigubai.
Muziejuje sutikta darbuotoja taip pat prisipažino, kad gyvena šiame kaime ir taip iš karto sudomino mūsų vaikus. Jie klausinėjo, ar žmonės nebijo, kad jų namas nuplauks, ar jie patys įkris į vandenį. Darbuotoja šypsojosi ir sakė nebijanti. Ji pripratusi gyventi ant vandens ir pasitiki namų statytojais. Nė vienas namas per potvynius turbūt dar nenuplaukė.
Šioje vietoje pagaliau radome ir gražių atvirukų. Taip gaila, kad prieš tai jau prisipirkome ir išsiuntėme tų nelabai gražių. Tegul liks jie atsiminimu apie retai turistų lankomą ir todėl vis dar keistą šalį.
Pasirodė, kad jie patinka patys sau ir nenori įtikti turistams, todėl ir būti turistais čia nelabai smagu.
Daugiau kelionių nuotykių rasite Ingos instagramo paskyroje.
