Lėtas keliavimas
Keliauti Madagaskare tenka lėtai. Kaip sako vietiniai malagasiai – mora mora. Štai pagrindinio salos kelio, nuo sostinės besileidžiančio į pietvakarius, pabaiga taip pat kartais labiau primena kaimo keliuką. Karštuoju metų laiku visi žali augalai, net ir kaktusai, nudega iki tamsiai rudos spalvos, žemė atrodo lyg išlydytas asfaltas ir sunku patikėti, kad kokios nors gyvos būtybės gali čia išgyventi. Bet išgyvena. O žmonės prigalvoja savų būdų uždirbti. Tokiose dykynėse neretai pagrindinis pajamų šaltinis yra anglis. Palei kelią išsirikiavę anglių maišai, visai nesiderina su balto smėlio Mozambiko sąsiaurio pakrante. Ji laukinė, tačiau tuo pačiu kupina gyvybės. Išsimėtę žvejų kaimeliai pilni klegesio, leidžiantis saulei paaugliai žaidžia futbolą ant smėlio, bet ir dienos atokaitoje einame apsupti mažiausių vaikų.
Centrinio Madagaskaro peizažas man primena gražiausius paveikslus. Tarp raudonos žemės ir kobalto mėlynumo dangaus auga ryškiai žali augalai. Medžiai „aštuonkojai“ primena į dangų šaudančius fejerverkus. Po jais auga euforbijos, kurių lyg guminės piršto storio šakos primena cheminius modelius. Jos neturi lapų, o fotosintezės funkciją atlieka šakos. Nulaužus šakelę išteka balto latekso burbuliukas, jei jis pateks į akis – tą jausmą prisiminsite visą gyvenimą. Milžiniški babobabai tikri šių kraštų karaliai, savo nedidelę šakų puokštę dėvintys lyg karūnas. Aukščiausi gali būti šešių aukštų namo dydžio. Sakalavos gentis vadina juos reniala arba miško motina, nes baobabo kamiene slepiasi beveik 800 litrų vandens. Sausros metu gentis geria tą vandenį, o kartais net nukerta medį, kad vandens persunktu minkštimu pašertų savo mylimus zebu (jaučius).
Geografinis stebuklas
Jau ir Madagaskaro pavadinimo kilmė kelia įvairių nesutarimų. Realiausia versija sako, kad Markas Polo pavadino šią salą Mogadišo vardu, apie kurį jis buvo girdėjęs. Neaišku, ar tai tiesa, bet faktas, kad tai ne malagasių vardas, jų kalboje nėra raidžių kombinacijos „sc“ (sk), be to visi daiktavardžiai baigiasi balse. Kai pirmieji misionieriai atvyko iš Europos XIX amžiuje, vietiniai savo salą vadino Nosin-dambo (laukinių šernų sala) arba Ny anivo’ny riaka (rūko ir judančio vandens žemė) arba Izao rehera izao (visuma). Vis dėlto, sala išlaiko vardą, kurį davė žmogus niekada čia net nebuvęs.
Dar daugiau yra versijų, kaip atsirado pats Madagaskaras. Viena iš pirmųjų teigė, kad tai dalis žemyno, pavadinto Lemurija, nugrimzdusio į vandenyną lyg Atlantida. Tačiau dabar mokslininkai sutaria, kad Madagaskaras atsirado atsiskiriant mega žemynui Gondvanai – Amerikai, Afrikai, Australijai ir Antarktidai (tuo metu Indija taip pat priklausė šiam, o ne šiauriniam Laurazijos žemynui). Tai paaiškina, kodėl giminingi gyvūnai randami Karibų jūros salose ir Madagaskare. Jie išmirė didžiojoje daugumoje vietų, bet sugebėjo prisitaikyti keliose. Madagaskaras taip pat iš pradžių laikėsi prie Indijos, o vieniša sala greičiausiai tapo prieš 88 – 100 milijonų metų.
Nepaisant to, kad itin daug gyvūnų išnaikinti, vis tiek liko daugybė keistuolių – driežai čia klykia, tarakonai šnypščia, o indri-indri lemūrai dainuoja ypatingas dainas. Aštuoni iš dešimties augalų randami tik Madagaskare. Štai keliautojų medis, vėduoklę primenantis bananų giminaitis ir savotiškas šalies simbolis – artimiausias jo giminaitis randamas Pietų Amerikoje. 1862 metais Charlzas Darwinas pamatęs orchidėją-kometą su 35 centimetrų atauga prognozavo, kad kažkur turėtų skraidyti milžiniškas drugys su nosimi, galinčia rinkti nektarą iš tokios gėlės. Toks drugys buvo atrastas po keturių dešimtmečių. Tikriausiai skaitydami tai, pagalvojate apie Juros periodo parko filmą ar paslaptingą Jules Verne salą?
Madagaskaras pasižymi tiek bio įvairove (daug tos pačios gyvūnų šeimos rūšių), tiek endemiškumu (rūšys, kurių nerasite niekur kitur). Madagaskaras yra penktoje vietoje pasaulyje pagal reptilijų rūšis, 99 procentai iš jų endeminės. Chameleonų net 62 rūšys ir jos sudaro du trečdalius pasaulio rūšių. Madagaskaras yra trečioje vietoje pasaulyje pagal primatų įvairovę (po Brazilijos ir Indonezijos, kurios abi turi dvigubai daugiau žemės ploto). 50 rūšių lemūrų – nuo nykštukinio iki auksine karūna pasipuošusios sifakos – gyvena tik čia. Lemūrų buvo dar daugiau – skaičiuojama, kad 17 rūšių pačių didžiausių išnyko. Biologai kraipo galvas, kaip tokioje sąlyginai nedidelėje teritorijoje galėjo egzistuoti apie 70 rūšių primatų. Dar daugiau tokių pavyzdžių yra augalų tarpe. Baobabų Madagaskare yra septynios rūšys, kai Afrikos žemynas turi vieną (tą pačią kaip ir Madagaskare), o Australiją dar vieną. Tokia specializacija tikrai stebina. Madagaskaras lyg kontinentas, kuriame pasislėpė rūšys, kitur išnykusios prieš dešimtis milijonų metų.
Dar viena Madagaskaro paslaptis – kaip išnyko salos didieji gyvūnai, pusę tonos sveriantys paukščiai, milžiniški vėžliai ir sunkumų kilnotojus primenantys, 250 kilogramų sveriantys lemūrai? Visi jie gyveno skirtingose vietose, maitinosi skirtingu maistu. Ir visa tai dingo gana staiga, maždaug prieš kelis šimtus metų. Viena pirmųjų versijų buvo, kad saloje įsigalėję žmonės tiesiog išdegino salą kažkada dengusius miškus, ir didieji gyvūnai neišgyveno atvirose pievose. Teorija lengvai paneigiama, nes žmonės saloje atsirado daug anksčiau, o ir naujausi tyrinėjimai neigia versiją, kad kažkada visą Madagaskarą dengė miškai. Archeologai taip pat neranda ir masinių gyvūnų kapaviečių, kaip kad bizonų kapinės Šiaurės Amerikoje, ar moa paukščių Naujojoje Zelandijoje. Ir dabar kasmet vos ne trečdalis salos yra išdeginama, tačiau tokie gaisrai buvo paplitę ir tais laikais, kol dar žmogus nebuvo įžengęs. Kol kas įtikinamiausiai skamba teorija, kad Madagaskaro megafauną sunaikino tiesiog nepalankiai susiklosčiusios kelios aplinkybės – ir besikeičiantis klimatas, ir žmonės, ir dar atsiradę nauji gyvūnai. Svarbų vaidmenį suvaidino žmonių veisiami galvijai, kurie ėmė keisti ekosistemą. Madagaskaras, priešingai nei Afrikos savanos, visai neturėjo didelių žolėdžių, tad atėję naujokai išbalansavo ją, o didieji gyvūnai neatsilaikė pirmiausiai.
Azija Afrikoje?
Vietinių žmonių kultūra stebina ne mažiau, nei gamta. Nors Madagaskaras yra tik 250 kilometrus nutolęs nuo Afrikos, jo žmonės, kalba ir kultūra labiau primena Indoneziją. Būtų taip pat nuostabu, jei Kolumbas nuplaukęs į Ameriką būtų radęs ten šviesiaplaukius, mėlynakius žmones, kalbančius kalba, primenančia švedų. Ryžių terasos, kanojos su balansinėmis kojomis, protėvių garbinimas – tai tik keletas dalykų būdingų Azijai. Tad kaip Madagaskare atsidurė ne tik juodaodžiai (juk arti), bet ir azijiečiai? Malagasių istorija šiek tiek primena detektyvą, kuriame žinai, kas tai padarė, bet niekaip nesusigaudai kaip.
Kad malagasių protėviai maždaug prieš 2000 metų atplaukė iš Indonezijos – niekas neabejoja. Tą puikiai pagrindžia malagasių kalbų panašumas į malajų – indoneziečių (daugiau nei 90 procentų žodžių yra tos kilmės) ir indonezietiškų maistinių augalų paplitimas rytinėje Afrikoje kaip tik tuo pat metu. Daug įdomiau, kad nei vienoje, nei kitoje pusėje nėra jokių archeologinių radinių ar net pasakojimų ir mitų, kurie kažkaip užsimintų apie tokią didžiulę ir reikšmingą ekspediciją. Tai buvusi tikra migracija, o ne kokia pavienė audrų nunešta valtelė. Galbūt net kelios imigrantų bangos, iš kurių paskutinioji atplaukė merinų gentis XII amžiuje. Gal jie jau buvo girdėję apie puikias laisvas žemes tolimoje saloje, tikroje pažadėtoje žemėje, į kurią taip veržėsi bei kitiems siūlė ir lietuvis Kazys Pakštas?
Madagaskaro kultūra išskirtinė – jie krikščionys, tačiau kasdieniame gyvenime remiasi mirusiųjų patarimais. Jie vertina šeimą, tačiau daugiau laiko praleidžia prie kapų. Jie perima vakatietiškas tradicijas, tačiau galvoja, kad baltieji gali juos pagrobti ir suvalgyti jų širdis. Jie raštą pradėjo naudoti tik prieš 170 metų, tačiau turi kone turtingiausią žodinę literatūrą pasaulyje. Kaip, būdami tokie skirtingi, malagasiai yra tokie vieningi ir kalba viena kalba (su 18 tarmių)? Vos trečdaliu didesnėje Papua Naujojoje Gvinėjoje rasite beveik 700 skirtingų kalbų.
Madagaskare ryžiai yra visas gyvenimas. Net žodis „valgyti“ pažodžiui reiškia „valgyti ryžius“. Ryžių puodeliais yra matuojamas tūris ir net laikas – paklausus kiek užtruks nueiti iki kito kaimo, gali išgirsti kiek ryžių puodelių per tą laiką spėtų išvirti. Visa tai – tikra Azijos įtaka. Tačiau taip pat tvirtai – tiek kultūroje, tiek genetikoje – Madagaskare ir Afrikos įtaka. Kaip ir rytų Afrikoje galvijai čia yra turto, valdžios ir garbės simboliai. Dažnai zebu laikomi tik aukojimui, protėviams pradžiuginti. Tiesa įdomu, buivolų aukojimas per laidotuves taip pat labai paplitusi tradicija ir Indonezijoje.
Tai dėl ko verta čia nukeliauti?
Madagaskaras lyg ir neturi žinomų vietų, turistams patogios infrastruktūros, tik paslaptis ir kažkokią magiją, kuri labai dažnai verčia sakyti „Tai mano svajonių šalis“. Gal iš tiesų jų burtininkai tokie galingi, kad priverčia svajoti apsilankyti?
Magiškas rytinis laikas, kai malagasiai, pasipuošę skaromis ir šiaudinėmis kepurėmis ir apsimuturiavę tradiciniais togas primenančiais drabužiais, eina savo reikalų tvarkyti. Nedidelis sunkvežimis gabena prancūziškus batonus. Saulė tik išlindo iš už kalno. Peizažas čia tipiškas, žemi kalnai su vos keliais medžiais ir giliais erozijos randais. Slėnių apačioje žaliuoja ryžių laukai, kai kurie iš jų terasomis įsirėžia į kalvas. Raudonų plytų namai lyg susilieja su raudona žeme. Jie dviejų aukštų, antrajame dažnai net balkonas yra. Plytos čia gaminamos paprastai – tereikia iškasti tos pačios žemės, suformuoti plytas ir čia pat sustačius jas pačias į didelę krosnį primenančią krūvą – išdegti.
Ir kvepia čia pasakiškai. Madagaskaras augina vieną geriausių pasaulio vanilių. Važiuodami rytine pakrante matysite besidriekiančias jos plantacijas. Tik viena iš 35 tūkstančių orchidėjų rūšių sukuria šį nuostabų prieskonį, kuriam reikia šilto ir drėgno klimato, nuolatinio lietaus, šiek tiek saulės, šiek tiek šešėlio ir daug sunkaus darbo. Užtrunka penkerius metus, kol galima bus rinkti pirmas vanilės ankštis. Augintojai turi kantriai pakreipti kiekvieną vijoklį ant jam skirto medžio ir turi rankomis apdulkinti kiekvieną žiedą. Mat bičių ir kolibrių, kurie Meksikoje, iš kur ir kilusi vanilė, atlikdavo šį sudėtingą darbą niekas neatvežė. Dabar malagasiai naudoja bambuko lazdeles ir perneša vyriškas žiedadulkes ant moteriškų žiedų. Prieš kelis dešimtmečius Madagaskaras aprūpindavo vanile 70 procentų pasaulio, dabar jau mažiau, bet vis dar pirmoje vietoje pagal eksportą. Vanilių ankštis „iš pirmų rankų“ nesunkiai įsigysite lyg kokius suvenyrus kur prie nacionalinio parko vartų, tačiau būkite atsargūs – jos drėgnos, tad kol parsivešite namo, didžiausia tikimybė, kad bus pradėjusios pelyti.
Na, o didžiausias džiaugsmas man (ir daugeliui keliautojų) – lemūrų stebėjimas. Pavadinimas lemūras yra kilęs iš lotyniško žodžio lemures, reiškiantį dvasią ar vaiduoklį. Kai kurias retesnes rūšis Madagaskare iš tiesų ne taip paprasta pastebti, tačiau keliaujant jums tikrai jų netrūks. Tie labiausiai vaikiško filmuko išgarsintieji žiedauodegiai lemūrai (lemur catta) paplitę labiausiai, o štai pamatyti sifaką, ypač ant dviejų kojų pasišokinėjant kertančią jūsų kelią, ar auksinį bambukinį lemūrą, pasislėpusį lietaus miške, reikia šiokios tokios sėkmės. Sėkmės nereiks tik norint išgirsti indri indri lemūrą, kuris paryčiais ima kaukti taip, kad rodos įšoko pro langą į tavo trobelę ir ima pasakoti apie savo giminaičių įdomią istoriją.
